Kodėl dezinformacija tapo kasdienybe
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus draugė pasidalino Facebook įrašu apie stebuklingą vaistą nuo visų ligų. Ji buvo įsitikinusi, kad tai – tikra informacija, nes įrašą matė dešimtys tūkstančių žmonių, o komentaruose visi džiūgavo. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo gerai suorganizuota dezinformacijos kampanija, skirta pardavinėti beprasmius papildus.
Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu daugeliui žmonių. Problema ta, kad šiose platformose tikra informacija sumaišyta su pustiesa, manipuliacijomis ir visiškomis nesąmonėmis. O algoritmai, kurie sprendžia, ką mes matome savo srautuose, dažnai teikia pirmenybę ne tiesai, o tam, kas sukelia stipriausias emocijas ir gauna daugiausia paspaudimų.
Dezinformacija – tai ne tik akivaizdžios melo istorijos. Tai gali būti kruopščiai parengti tekstai su kruopele tiesos, sumaišyti su iškreiptais faktais. Tai gali būti autentiškos nuotraukos su klaidinančiais aprašymais. Tai gali būti tikri įvykiai, pateikti taip, kad sukurtų visiškai klaidingą įspūdį apie situaciją.
Kas kuria ir platina melagingą informaciją
Daugelis žmonių mano, kad dezinformaciją platina tik kažkokie blogieji veikėjai ar užsienio šalių agentai. Realybė sudėtingesnė. Taip, yra profesionalių dezinformacijos gamintojų – tai gali būti politinės grupuotės, komercinės organizacijos ar net valstybinės struktūros. Jie turi aiškius tikslus: paveikti viešąją nuomonę, uždirbti pinigų arba destabilizuoti visuomenę.
Bet didžioji dalis dezinformacijos plinta dėl paprastų žmonių, kurie netyčia dalijasi klaidinga informacija. Matote įdomų įrašą, kuris patvirtina jūsų įsitikinimus? Paspaudžiate „bendrinti” net nepatikriną faktų. Ir štai jau jūs tapote dezinformacijos platintoju, nors to visai nesiekėte.
Yra ir trečia kategorija – tie, kurie kuria satyrą ar parodijas, bet ne visi skaitytojai supranta, kad tai juokas. Kiek kartų matėte, kaip kažkas rimtai dalijasi „The Onion” ar panašių satyrų svetainių straipsniais, manydamas, kad tai tikros naujienos?
Socialinių tinklų botai ir netikros paskyros atlieka svarbų vaidmenį. Jie gali dirbtinai išpūsti tam tikrų įrašų populiarumą, sukurti iliuziją, kad kažkokia nuomonė yra plačiai paplitusi, nors iš tikrųjų ją palaiko nedaug tikrų žmonių. Kai matote įrašą su tūkstančiais komentarų ir pasidalinimų, nesvarbu, ar jis teisingas – mūsų smegenys automatiškai mano, kad jei tiek daug žmonių tuo tiki, tai turbūt tiesa.
Kaip veikia mūsų protas susidūręs su informacija
Norėčiau papasakoti apie keletą psichologinių mechanizmų, kurie daro mus pažeidžiamus dezinformacijai. Pirmas ir svarbiausias – patvirtinimo šališkumas. Mes natūraliai linkę ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus. Jei manote, kad tam tikra politinė partija yra bloga, lengvai patikėsite bet kokia negatyvia informacija apie ją, net jei ji nepagrįsta.
Emocinis užkratas – kitas galingas įrankis. Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kad pykčio, baimės ar pasipiktinimo kupina informacija plinta daug greičiau nei nuobodi, bet tiksli statistika. Todėl jie sąmoningai kuria tokį turinį, kuris sukelia stiprias emocijas. Kai esame emociškai įkrauti, mūsų kritinis mąstymas sumažėja – mes greičiau paspaudžiame „bendrinti” nei sustojame pagalvoti.
Yra ir tai, ką psichologai vadina „tiesos iliuzija” – jei girdime tą pačią informaciją kelis kartus, net jei ji klaidinga, pradedame ja tikėti. Todėl dezinformacijos kampanijos dažnai kartoja tas pačias žinutes per skirtingus kanalus. Jūs matote tą patį teiginį Facebook, paskui Twitter, tada dar kažkas apie tai užsimena YouTube komentaruose – ir jūsų smegenys pradeda galvoti: „Na, jei tiek daug kartų tai girdžiu, turbūt kažkas tiesa.”
Dar vienas svarbus aspektas – mes labiau pasitikime informacija iš žmonių, kuriuos laikome panašiais į save. Jei kažkas iš jūsų bendruomenės, kas dalijasi panašiomis vertybėmis, paskelbia informaciją, jūs greičiausiai ja patikėsite, net jei ji klaidinga. Dezinformacijos platintojai tai puikiai žino ir dažnai sukuria paskyras, kurios atrodo kaip „vienas iš mūsų”.
Raudonos vėliavėlės, į kurias verta atkreipti dėmesį
Išmokti atpažinti dezinformaciją nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Yra keletas aiškių požymių, kurie turėtų jus įspėti.
Pirma, žiūrėkite į antraštę. Ar ji labai sensacinga? Ar naudojami didžiosios raidės, šauktukai, žodžiai kaip „ŠOKAS”, „NIEKADA NEPATIKĖSITE”, „SLEPIAMA TIESA”? Rimti žurnalistai taip nerašo. Jei antraštė atrodo kaip kažkas, ką pamatytumėte geltonojoje spaudoje, greičiausiai turinys bus atitinkamas.
Antra, patikrinkite šaltinį. Ar tai žinoma naujienų organizacija? Ar svetainė turi aiškią kontaktinę informaciją, redakcinę politiką, autorių vardus? Jei svetainė vadinas kažkaip panašiai į žinomą naujienų portalą, bet su mažais skirtumais (pavyzdžiui, „delfi-naujienos.lt” vietoj „delfi.lt”), tai tikrai apgaulė.
Trečia, žiūrėkite į datos. Dažnai senos naujienos ar nuotraukos dalijamos taip, lyg tai būtų šviežia informacija. Kažkas gali pasidalinti straipsniu apie įvykį, nutikusį prieš penkerius metus, bet pateikti jį taip, lyg tai būtų nutikę vakar. Tai ypač dažna su emociškai įkrautomis temomis.
Ketvirta, ieškokite citavimo ir šaltinių. Ar straipsnyje nurodoma, iš kur gauta informacija? Ar cituojami ekspertai? Ar galite patikrinti tuos šaltinius? Jei straipsnis pilnas teiginių be jokių nuorodų ar įrodymų, tai turėtų kelti įtarimą.
Penkta, atkreipkite dėmesį į kalbą ir stilių. Ar tekstas pilnas gramatinių klaidų? Ar naudojama labai emocinga, poliarizuojanti kalba? Ar akivaizdžiai stengiamasi sukelti pyktį ar baimę? Profesionalūs žurnalistai stengiasi išlaikyti tam tikrą objektyvumą, net kai rašo apie kontraversiškas temas.
Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui
Gerai, dabar žinote, į ką atkreipti dėmesį. Bet ką daryti, kai susiduriate su įtartina informacija? Štai keletas praktinių žingsnių.
Pradėkite nuo paprasčiausio dalyko – Google paieškos. Įveskite pagrindinius teiginius ar antraštę į paieškos laukelį. Jei tai tikra naujiena, greičiausiai ją bus paskelbę ir kiti patikimi šaltiniai. Jei randatę tik vieną šaltinį ar tik įtartinas svetaines – tai blogas ženklas.
Atvirkštinė paveikslėlių paieška – neįtikėtinai naudingas įrankis. Matote dramališką nuotrauką, iliustruojančią kažkokį įvykį? Nukopijuokite ją į Google Images paiešką. Dažnai paaiškės, kad ta pati nuotrauka buvo naudojama visai kitame kontekste, galbūt prieš kelerius metus, visai kitoje šalyje.
Faktų tikrinimo svetainės tapo neįkainojamu resursu. Lietuvoje veikia „Melo detektorius”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Šios organizacijos profesionaliai tikrina populiarias istorijas ir skelbia savo išvadas. Prieš dalindamiesi kažkuo įtartinu, verta patikrinti, ar faktų tikrintojai jau nėra to ištyrę.
Socialinių tinklų platformos pačios turi tam tikrus įrankius. Facebook ir Twitter dabar žymi įtartiną turinį, ypač susijusį su rinkimais ar sveikata. Nors šie įrankiai netobuli, jie gali būti naudingas papildomas signalas.
Jei tai susiję su mokslu ar medicina, patikrinkite, ar yra mokslinių tyrimų. Bet atsargiai – dezinformacijos kūrėjai dažnai cituoja „tyrimus”, kurie iš tikrųjų yra prastos kokybės, nerecenzuoti ar visiškai ištraukti iš konteksto. Ieškokite tyrimų rimtuose žurnaluose, patikrinkite, ar jie buvo pakartoti, ar mokslinė bendruomenė juos pripažįsta.
Ir pats paprasčiausias, bet efektyviausias metodas – sustokite ir pagalvokite prieš dalindamiesi. Užduokite sau klausimus: ar tai atrodo per daug gražu, kad būtų tiesa? Ar tai sukelia stiprias emocijas? Ar aš tikrai žinau, kad tai tiesa, ar tik noriu, kad būtų tiesa? Kartais kelių sekundžių pauzė gali apsaugoti nuo dezinformacijos platinimo.
Kaip kalbėti su artimaisiais apie dezinformaciją
Vienas sudėtingiausių dalykų – kai matote, kad jūsų artimas žmogus dalijasi akivaizdžia dezinformacija. Natūralus impulsas – iškart parašyti komentarą su nuoroda į faktų tikrinimo svetainę ir pasakyti: „Tai nesąmonė!” Bet paprastai tai neveikia. Žmonės nekenčia būti viešai sugėdinti, ir tokie bandymai dažnai tik sustiprina jų įsitikinimus.
Geriau pradėti nuo užuojautos ir smalsumo. Užuot sakę „tu klysti”, paklauskit: „Įdomu, o kur apie tai skaitei?” ar „Ar matei, kas apie tai dar rašo?” Tai atidaro dialogą, o ne sukuria gynybinę reakciją.
Dalinkitės savo abejonėmis, o ne kategoriškomis tiesomis. Vietoj „tai melas”, pasakykite: „Aš radau keletą šaltinių, kurie teigia kitaip, gal verta pasitikrinti?” Tai leidžia žmogui pačiam priimti sprendimą, o ne jaustis puolamu.
Pripažinkite, kad ir jūs kartais klystate. Papasakokite, kaip patys kartą patikėjote kažkuo, kas pasirodė esanti dezinformacija. Tai padaro jus žmogiškesnį ir rodo, kad klysti gali visi – tai ne asmeninis trūkumas.
Su artimais žmonėmis, ypač vyresnės kartos, kurie galbūt neturi tokių stiprių skaitmeninės raštingumo įgūdžių, būkite kantrūs. Paaiškinkite, kaip veikia socialiniai tinklai, kaip algoritmai rodo turinį, kaip lengva sukurti įtikinančiai atrodančią, bet netikrą informaciją. Kartais žmonės dalijasi dezinformacija ne todėl, kad yra kvailai, o tiesiog todėl, kad niekas jiems nepaaiškino, kaip visa tai veikia.
Ir pripažinkite, kad kai kuriais atvejais tiesiog negalėsite įtikinti žmogaus. Jei kažkas yra giliai įsitraukęs į dezinformacijos burbulą, jūsų argumentai gali būti bejėgiai. Kartais geriausia strategija – nustatyti ribas ir nuspręsti, kad tam tikros temos tiesiog nebus aptarinėjamos, kad išsaugotumėte santykius.
Kaip apsaugoti save nuo dezinformacijos įtakos
Žinojimas, kaip atpažinti dezinformaciją, yra viena, bet kaip užtikrinti, kad ji nepadarytų įtakos jūsų mąstymui ir sprendimams? Čia keletas strategijų.
Įvairinkite savo informacijos šaltinius. Jei skaitote naujienas tik iš vieno šaltinio ar sekate tik panašiai mąstančius žmones, jūs gyvenate informaciniame burbule. Tyčia ieškokite skirtingų perspektyvų, net jei su jomis nesutinkate. Tai neturi reikšti, kad turite tikėti viskuo, ką skaitote, bet suprasti skirtingas nuomones padeda geriau vertinti informaciją.
Reguliariai darykite „socialinių tinklų valymą”. Peržiūrėkite, ką sekate, ir atsisakykite paskyrų, kurios nuolat dalijasi įtartinu turiniu. Tai ne cenzūra – tai informacinė higiena. Jūs nevalgysite sugedusio maisto, tai kodėl turėtumėte vartoti „sugedusią” informaciją?
Mokykitės apie medijų raštingumą. Yra daugybė nemokamų kursų internete apie tai, kaip kritiškai vertinti informaciją, kaip veikia žurnalistika, kaip atpažinti manipuliacijas. Investuokite laiko į savo švietimą šioje srityje – tai apsimoka.
Būkite atsargūs su tuo, ką dalinjatės. Net jei kažkas atrodo tiesa, jei nesate tikri – nesidalinkite. Geriau praleisti įdomią, bet nepatvirtintą istoriją, nei prisidėti prie dezinformacijos platinimo. Jūsų socialinių tinklų draugai pasitiki jumis, todėl turite atsakomybę neklaidinti jų.
Atkreipkite dėmesį į savo emocines reakcijas. Jei kažkas, ką skaitote, sukelia labai stiprų pyktį, baimę ar pasipiktinimą, tai signalas sustoti ir pagalvoti. Dezinformacijos kūrėjai tyčia bando sukelti šias emocijas. Kai pajuntate stiprią emocinę reakciją, tai geriausias laikas padaryti pauzę prieš bet kokius veiksmus.
Kai dezinformacija tampa asmeniniu reikalu
Kartais dezinformacija nėra tik abstrakti problema – ji gali tiesiogiai paveikti jūsų gyvenimą. Galbūt apie jus ar jūsų verslą pasklido melagingos istorijos. Galbūt artimas žmogus priėmė svarbų sprendimą remdamasis klaidinga informacija. Tokiais atvejais emocijos kyla dar stipresnės.
Jei dezinformacija tiesiogiai susijusi su jumis, pirmiausia dokumentuokite viską. Darykite ekrano kopijas, išsaugokite nuorodas, užrašykite datas. Tai gali būti svarbu, jei reikės kreiptis į platformų administratorius ar net teisėsaugą.
Socialinių tinklų platformos turi mechanizmus pranešti apie klaidinantį turinį. Nors jie ne visada veikia tobulai, verta jais pasinaudoti. Facebook, Twitter, YouTube ir kitos platformos turi specialias formas pranešti apie dezinformaciją, ypač jei ji susijusi su sveikata, rinkimais ar smurtu.
Jei dezinformacija rimtai kenkia jūsų reputacijai ar verslui, gali prireikti profesionalios pagalbos. Yra advokatų, besispecializuojančių internetinėje teise, ir reputacijos valdymo specialistų, kurie gali padėti. Taip, tai kainuoja pinigų, bet kartais tai būtina investicija.
Bet svarbiausia – nepamirškite pasirūpinti savo psichine sveikata. Būti dezinformacijos taikiniu gali būti labai stresinga. Kalbėkite su draugais, šeima, jei reikia – su psichologu. Jūsų gerovė svarbesnė už bet kokią informaciją internete.
Kai tiesa tampa sudėtinga ir niuansuota
Norėčiau baigti šiek tiek filosofiškesne tema. Viena iš priežasčių, kodėl dezinformacija taip gerai veikia, yra ta, kad ji paprastai siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. Tikrasis pasaulis retai būna juodas ar baltas – dažniausiai tai pilkų atspalvių spektras.
Kai skaitote apie sudėtingą temą – ar tai būtų ekonomika, klimato kaita, geopolitika ar medicina – ir kažkas siūlo labai paprastą paaiškinimą ar sprendimą, būkite atsargūs. Realybė paprastai yra sudėtingesnė. Geri žurnalistai ir ekspertai pripažįsta niuansus, neaiškumus, skirtingas nuomones. Dezinformacijos kūrėjai visada žino „tikrąją tiesą”.
Tai nereiškia, kad turite abejoti viskuo ar tapti ciniku. Priešingai – tai reiškia, kad turite būti pasiruošę gyventi su tam tikru neapibrėžtumu. Kartais teisingas atsakymas yra „dar nežinome” ar „tai priklauso nuo daugelio veiksnių”. Ir tai visiškai normalu.
Mokykitės toleruoti sudėtingumą. Kai kas nors sako: „Visi politikai yra vienodi” ar „Visa žiniasklaida meluoja” ar „Niekas nekalba tiesos” – tai paprastas, bet klaidingas požiūris. Taip, yra blogų politikų, nekokybiškai dirbančių žurnalistų, melagingų teiginių. Bet yra ir gerų, sąžiningų žmonių visose šiose srityse. Pasaulis sudėtingas, ir mūsų mąstymas turi atspindėti tą sudėtingumą.
Galiausiai, atminkite, kad kovoti su dezinformacija – tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinis procesas. Technologijos keičiasi, dezinformacijos taktikos tobulėja, atsiranda nauji iššūkiai. Tai, kas veikė vakar, gali neveikti rytoj. Todėl svarbu nuolat mokytis, būti budriam, bet tuo pačiu nepasiduoti paranojai.
Socialiniai tinklai gali būti nuostabus įrankis bendrauti, mokytis, dalintis idėjomis. Bet kaip ir bet kuris įrankis, jie gali būti naudojami gerai ar blogai. Jūsų rankose yra galimybė rinktis, kaip juos naudoti. Galite būti dezinformacijos auka ar netyčiniu jos platintoju. Arba galite būti sąmoningu, kritiniu informacijos vartotoju, kuris padeda kitiems orientuotis šiame sudėtingame informaciniame kraštovaizdyje.
Tai nėra lengva, ir kartais bus klaidų. Visi mes kartais patikime kažkuo, kas pasirodys esanti netiesa. Svarbu ne niekada neklysti, o mokytis iš klaidų, būti atviriems naujoms žinioms ir išlaikyti sveiko skepticizmo bei pasitikėjimo pusiausvyrą. Dezinformacijos pasaulyje tai gali būti didžiausias jūsų turtas.
