Praėjusią savaitę mano mama pasidalino Facebook įrašu apie tai, kaip valgant bananus tuščiu skrandžiu galima išgydyti vėžį. Kai paklausiau, ar tikrai tuo tiki, ji atsakė: „Na, čia gi daug žmonių pasidalino, tai turbūt tiesa.” Štai taip ir veikia dezinformacijos mašina – ne per sudėtingas schemas ar gilias konspiracijas, o per paprastą žmogišką norą patikėti tuo, kas atrodo įdomu ir ką dalijasi mūsų draugai.
Dezinformacija socialiniuose tinkluose tapo tokia įprasta, kad daugelis jau net nebesistengia atskirti tiesos nuo melo. Problema ta, kad tai nėra vien senelių, kurie „neišmano interneto”, bėda. Klystame visi – nuo paauglių iki profesorių, nuo technologijų entuziastų iki politikų. Ir tai visiškai suprantama, nes dezinformacija šiandien yra profesionaliai kuriama, tikslingai platinama ir psichologiškai pagrįsta.
Kodėl mes taip lengvai tampame dezinformacijos aukomis
Pirmiausia reikia suprasti, kad patikėti melaginga informacija nereiškia būti kvailam. Mūsų smegenys tiesiog taip veikia – jos ieško patvirtinimo tam, ką jau manome žinantys. Psichologai tai vadina patvirtinimo šališkumu, ir tai veikia absoliučiai visus.
Kai matome informaciją, kuri atitinka mūsų įsitikinimus, smegenys ją priima beveik be kritinio mąstymo. O kai matome ką nors, kas prieštarauja mūsų nuomonei, automatiškai tampame skeptiškesni. Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino ir tuo naudojasi.
Dar viena priežastis – emocijos. Tyrimas parodė, kad melagingos naujienos socialiniuose tinkluose plinta 70% greičiau nei tikros. Kodėl? Nes jos dažniausiai sukelia stipresnes emocijas – pyktį, baimę, šoką ar pasibjaurėjimą. O kai esame emociškai įkrauti, kritinis mąstymas išjungiamas pirmasis.
Prisimenu, kaip 2020-ųjų pradžioje, prasidėjus pandemijai, vienas mano draugas – protingas, išsilavinęs žmogus – pradėjo dalintis straipsniais apie tai, kaip COVID-19 yra sukurtas laboratorijoje specialiai kontroliuoti žmones. Kai paklausiau, ar tikrinęs šaltinius, jis atsakė: „Bet tai logiška, ar ne?” Logika čia nepadeda, kai informacija specialiai sukonstruota taip, kad atrodytų logiška tiems, kurie jau linkę tuo tikėti.
Raudonos vėliavėlės: kaip atpažinti dezinformaciją
Yra keletas aiškių ženklų, kurie turėtų sukelti įtarimą. Pirmas ir svarbiausias – sensacingos antraštės. Jei antraštė šaukia didžiosiomis raidėmis „ŠOKAS!”, „NIEKAS APIE TAI NEKALBA!” ar „KĄ TIK ATSKLEIDĖ!”, greičiausiai tai yra arba dezinformacija, arba bent jau labai iškraipyta informacija.
Tikros naujienos paprastai nesiūlo paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Jei straipsnis teigia, kad turi vieną paprastą sprendimą sudėtingai problemai – pavyzdžiui, kaip išgydyti visas ligas vienu produktu ar kaip išspręsti ekonomikos krizę vienu įstatymu – tai beveik garantuotai yra dezinformacija.
Dar vienas požymis – anonimiškas ar neaiškus šaltinis. „Mokslininkai sako”, „ekspertai įspėja”, „tyrimai rodo” – bet kokie mokslininkai? Kokie ekspertai? Kokie tyrimai? Patikima informacija visada nurodo konkrečius šaltinius, kuriuos galima patikrinti.
Atkreipkite dėmesį į kalbą ir toną. Dezinformacija dažnai naudoja emociškai įkrautą kalbą, daug įžeidimų, apibendrinimų ir „mes prieš juos” retoriką. Jei tekstas skirsto žmones į absoliučiai gerus ir absoliučiai blogus, greičiausiai manipuliuoja jumis.
Taip pat būkite atsargūs su vaizdiniais. Nuotraukos ir vaizdo įrašai gali būti seni, iš kito konteksto ar tiesiog suklastoti. Pavyzdžiui, per kiekvieną gamtos katastrofą socialiniuose tinkluose pasirodo dramatiškas nuotraukas, kurios iš tikrųjų yra iš visai kitų įvykių ar net iš filmų.
Praktiniai įrankiai faktų tikrinimui
Gerai, dabar žinome, ko ieškoti. Bet kaip praktiškai patikrinti, ar informacija teisinga? Yra keletas paprastų, bet efektyvių būdų.
Pirmiausia – Google atvirkštinė paieška nuotraukoms. Jei matote įtartina nuotrauką, dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ant jos ir pasirinkite „Ieškoti vaizdo Google” (arba panašią parinktį, priklausomai nuo naršyklės). Tai parodys, kur dar internete pasirodo ši nuotrauka ir ar ji tikrai iš to įvykio, apie kurį rašoma.
Antra – patikrinkite datos. Dažnai senos naujienos pakartotinai dalijamos kaip naujos, ypač jei jos sukelia stiprias emocijas. Prieš dalindamiesi patikrinkite, kada straipsnis buvo parašytas.
Trečia – ieškokite tos pačios informacijos kituose šaltiniuose. Jei kažkas tikrai svarbu įvyko, apie tai rašys ne vienas šaltinis. Bet būkite atsargūs – kartais dezinformacija kopijuojama tarp daugelio panašių svetainių, todėl svarbu ieškoti patikimų, žinomų naujienų portalų.
Ketvirta – naudokite faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Melo detektorius”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kitos. Šios svetainės profesionaliai tikrina virusines naujienas ir atskleidžia dezinformaciją.
Penkta – patikrinkite domeną. Jei svetainės adresas atrodo keistai – pavyzdžiui, „tikrosios-naujienos.lt” ar „delfi-naujienos.com” (pastebėjote skirtumą nuo tikro „delfi.lt”?) – tai greičiausiai svetainė, sukurta specialiai platinti dezinformaciją.
Kaip veikia dezinformacijos platinimo mechanizmai
Kad geriau suprastume, kaip apsisaugoti, verta žinoti, kaip dezinformacija plinta. Tai nėra atsitiktinis procesas – tai gerai apgalvota sistema.
Dažniausiai dezinformacija prasideda nuo mažų, nežinomų šaltinių ar specialiai sukurtų profilių. Tada ji patenka į teminės grupes – pavyzdžiui, grupes, skirtas sveikam gyvenimui, politikai ar tėvystei. Ten ji pradedama dalintis, nes grupės nariai jau turi bendrą požiūrį ir yra linkę patikėti informacija, kuri tą požiūrį palaiko.
Toliau įsijungia algoritmai. Facebook, Instagram, TikTok ir kitos platformos rodo turinį, kuris sukelia daugiau reakcijų. O dezinformacija, kaip jau minėjau, sukelia stiprias emocijas, todėl žmonės ja dalijasi, komentuoja, reaguoja. Algoritmas tai mato kaip „įdomų turinį” ir rodo jį dar daugiau žmonių.
Kai kurie dezinformacijos platintojai naudoja botus – automatines programas, kurios atrodo kaip tikri vartotojai. Šie botai masiškai dalijasi turiniu, komentuoja ir reaguoja, sukurdami iliuziją, kad informacija yra populiari ir patikima.
Yra ir sudėtingesnių schemų. Pavyzdžiui, koordinuotas neautentiškas elgesys – kai dešimtys ar šimtai profilių veikia koordinuotai, kad sukurtų įspūdį, jog kažkas yra plačiai priimta nuomonė. Arba „astroturfing” – kai dirbtinai kuriamas įspūdis, kad kažkas yra masinis visuomenės judėjimas, nors iš tikrųjų tai organizuota kampanija.
Socialinių tinklų vaidmuo ir atsakomybė
Negalime kalbėti apie dezinformaciją nepaminėję pačių platformų vaidmens. Facebook, Twitter (dabar X), TikTok ir kitos kompanijos jau kelerius metus kovoja su dezinformacija, bet rezultatai mišrūs.
Viena vertus, platformos įdiegė faktų tikrinimo sistemas, pažymi įtartiną turinį, riboja tam tikrų paskyrų pasiekiamumą. Kita vertus, jų verslo modelis pagrįstas tuo, kad žmonės praleistų kuo daugiau laiko platformoje, o dezinformacija, deja, veikia puikiai – ji įtraukia, sukelia emocijas, verčia reaguoti.
Yra ir cenzūros problema. Kur brėžti ribą tarp dezinformacijos šalinimo ir žodžio laisvės? Kas sprendžia, kas yra tiesa, o kas – melas? Tai sudėtingi klausimai be paprastų atsakymų.
Praktiškai tai reiškia, kad negalime visiškai pasitikėti platformomis, kad jos išspręs problemą už mus. Turime patys būti atsakingi vartotojai.
Ką daryti, kai pastebite dezinformaciją
Tarkime, matote akivaizdžiai melagingą informaciją. Ką daryti? Pirmasis impulsas dažnai būna parašyti komentarą, paaiškinant, kodėl tai netiesa. Bet tyrimai rodo, kad tai retai veikia – žmonės, kurie jau patikėjo dezinformacija, dažnai tik įsitvirtina savo nuomonėje, kai ji ginčijama.
Efektyvesnis būdas – pranešti platformai. Visos pagrindinės socialinės platformos turi galimybę pranešti apie klaidinantį turinį. Taip, procesas ne visada tobulas, bet tai geriau nei nieko.
Jei dezinformaciją dalijasi jūsų draugas ar šeimos narys, situacija sudėtingesnė. Agresyvus paneigimas paprastai neveikia. Geriau užduoti klausimus: „Kur tai skaitei?”, „Ar tikrinai šaltinius?”, „Ar matei, ką apie tai sako kiti šaltiniai?” Kartais žmonėms tiesiog reikia akimirkos sustoti ir pagalvoti.
Svarbu ir patiems nesidėti prie problemos. Prieš dalindamiesi bet kuo, sustokite ir pagalvokite: ar tikrai žinote, kad tai tiesa? Ar patikrinote? Ar nesate tiesiog emociškai reaguojantis į kažką, kas atrodo įdomu ar šokiruojančia?
Kaip ugdyti kritinį mąstymą kasdienybėje
Galiausiai, geriausias būdas apsisaugoti nuo dezinformacijos – ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius. Tai ne vienkartas dalykas, o nuolatinė praktika.
Pradėkite nuo to, kad sąmoningai diversifikuokite savo informacijos šaltinius. Jei paprastai skaitote tik vieną naujienų portalą ar sekate tik vienos pakraipos žmones, jūsų perspektyva bus ribota. Ieškokite skirtingų nuomonių, skaitykite įvairius šaltinius, net tuos, su kuriais ne visada sutinkate.
Mokykitės atpažinti savo pačių šališkumus. Visi mes turime išankstinių nuostatų ir polinkių. Svarbu juos pripažinti ir sąmoningai stengtis žiūrėti objektyviau. Kai matote informaciją, kuri puikiai atitinka jūsų įsitikinimus, būkite ypač atsargūs – galbūt ji atrodo teisinga tik todėl, kad norite, jog būtų teisinga.
Praktikuokite lėtą mąstymą. Socialiniai tinklai skatina greitą, impulsyvų reagavimą – patinka, dalijasi, komentuoja. Bet kritinis mąstymas reikalauja laiko. Prieš reaguodami į ką nors, padarykite pauzę. Paklauskite savęs: kodėl tai sukelia tokią reakciją? Ar tai pagrįsta faktais, ar emocijomis?
Mokykite ir kitus, ypač vaikus. Skaitmeninis raštingumas turėtų būti dėstomas mokyklose taip pat rimtai kaip matematika ar kalba. Bet net jei sistema dar nepasivijo, galime patys kalbėti su vaikais apie tai, kaip veikia internetas, kaip atpažinti dezinformaciją, kodėl svarbu tikrinti faktus.
Kai informacijos perteklius tampa problema
Paradoksalu, bet viena didžiausių problemų šiandien yra ne informacijos trūkumas, o jos perteklius. Kiekvieną dieną esame bombarduojami tūkstančiais pranešimų, straipsnių, vaizdo įrašų, nuomonių. Neįmanoma visko patikrinti, visko perskaityti, viską suprasti.
Tai sukelia tai, ką psichologai vadina sprendimų nuovargiu. Po tam tikro laiko tiesiog nustojame stengtis atskirti tiesą nuo melo ir pradedame priimti informaciją be kritinio vertinimo. Arba, priešingai, tampame tokie skeptiški, kad nepasitikime niekuo – net patikimais šaltiniais.
Sprendimas čia – ne stengtis viską žinoti ir viską tikrinti, o išmokti prioritetizuoti. Ne visa informacija vienodai svarbi. Kai kurie dalykai tikrai verti jūsų laiko ir pastangų juos patikrinti, kiti – ne. Mokykitės atskirti, kas iš tikrųjų svarbu jūsų gyvenimui, sprendimams, bendruomenei.
Taip pat svarbu pripažinti, kad nežinojimas – tai normalu. Nereikia turėti nuomonės apie viską. Galima pasakyti „nežinau” ar „reikia daugiau informacijos”. Tai nėra silpnybė, o protingumo ženklas.
Kelias į atsakingesnę skaitmeninę visuomenę
Grįžtant prie mano mamos ir tų stebuklingo bananų – po pokalbio ji sutiko būti atsargesnė su tuo, ką dalijasi. Ne todėl, kad aš ją įtikinau ar parodžiau, kad ji klydo, o todėl, kad kartu aptarėme, kaip lengva visiems mums patikėti tuo, kas atrodo įdomu ar patrauklu.
Dezinformacijos problema neišnyks per naktį. Ji yra sudėtinga, daugialypė ir nuolat besikeičianti. Bet kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sprendimo – ne būdami tobuli, o tiesiog būdami šiek tiek atidresni, šiek tiek kritiškesni, šiek tiek atsakingesni.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Kitą kartą, kai pamatysite šokiruojančią antraštę, sustokite sekundei. Paklauskite savęs: ar tai tikrai gali būti tiesa? Ar turėčiau patikrinti? Prieš dalindamiesi kažkuo, pagalvokite: ar noriu būti žmogus, kuris platina dezinformaciją? Kai matote, kad draugas dalijasi kažkuo įtartinu, švelniai pasiūlykite patikrinti faktus.
Socialiniai tinklai niekur neišnyks. Jie yra mūsų gyvenimo dalis, ir tai nebūtinai blogai. Bet kaip ir su bet kuria technologija, svarbu mokėti ja naudotis atsakingai. Dezinformacija klesti tada, kai mes esame pasyvūs vartotojai, besąlygiškai priimantys viską, kas pasirodo mūsų srautuose. Ji silpnėja, kai tampame aktyviais, kritiškai mąstančiais piliečiais, kurie klausia, tikrina ir galvoja.
Galiausiai, atminkite: klysti yra žmogiška. Visi kartais patikime dezinformacija, visi kartais pasidalijame kažkuo, kas pasirodo esant netiesa. Svarbu ne niekada neklysti, o pripažinti klaidas, mokytis iš jų ir stengtis kitą kartą būti atsargesniems. Būtent taip, po truputį, galime sukurti sveikesnę, atsakingesnę skaitmeninę aplinką visiems.
