Kodėl dezinformacija tapo kasdienybe
Prisimenu laiką, kai socialiniai tinklai atrodė kaip nuostabi erdvė bendrauti su draugais ir dalintis šeimos nuotraukomis. Dabar tai pasidarė sudėtinga informacijos džiunglė, kur tiesą atskirti nuo melo kartais būna sunkiau nei surasti adatą šieno kupetoje. Dezinformacija nėra naujas reiškinys – melagingos žinios sklido ir anksčiau, tačiau socialiniai tinklai suteikė jai sparnų. Vienas paspaudimas, ir klaidinanti informacija pasiekia tūkstančius žmonių per kelias minutes.
Problema ta, kad mūsų smegenys nėra evoliucionavusios tokiam informacijos srautui apdoroti. Esame biologiškai linkę tikėti tuo, kas atrodo įtikinama, kas atitinka mūsų įsitikinimus arba kas sukelia stiprias emocijas. Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino ir naudoja prieš mus. Jie nebūtinai yra kažkokie piktavaliai rūsyje – kartais tai tiesiog žmonės, kurie nori dėmesio, pinigų ar politinės įtakos.
Pagrindiniai dezinformacijos požymiai
Išmokti atpažinti klaidinančią informaciją nėra raketų mokslas, bet reikia šiek tiek praktikos. Pirmasis ir akivaizdžiausias ženklas – sensacingi antraštės, kurios šaukia didžiosiomis raidėmis ir žada šokiruojančią tiesą. Jei antraštė atrodo kaip iš bulvarinio laikraščio pirmojo puslapio, sustokite ir pagalvokite.
Antras požymis – emocinis manipuliavimas. Dezinformacija dažnai siekia sukelti pykčio, baimės ar pasibjaurėjimo jausmą. Kai jaučiate stiprią emocinę reakciją skaitydami kokią nors žinutę, tai geras signalas sustoti ir patikrinti faktus prieš dalinantis. Mūsų emocijos – puikus įrankis manipuliatoriams, nes supykęs ar išsigandęs žmogus mažiau kritiškai mąsto.
Trečias dalykas – šaltinio trūkumas arba neaiškūs šaltiniai. Pastebėjote, kaip dažnai klaidinančiuose įrašuose rašoma „mokslininkai teigia”, „ekspertai įspėja” arba „tyrimai rodo”, bet niekada nenurodoma, kokie mokslininkai, kokie tyrimai? Tai ne atsitiktinumas. Tikri žurnalistai ir patikimi šaltiniai visada nurodo konkrečius šaltinius, tyrimus, ekspertų vardus.
Dar vienas požymis – gramatinės klaidos ir keistas teksto stilius. Nors ir profesionalūs žurnalistai kartais padaro klaidų, dezinformacijos turinys dažnai atrodo tarsi būtų verčiamas per automatinį vertėją arba rašomas skubant. Keisti žodžių junginiai, netaisyklingi sakiniai, chaotiškas minčių dėstymas – visa tai turėtų kelti įtarimą.
Kaip veikia algoritmai ir kodėl tai svarbu
Socialinių tinklų algoritmai nėra neutralūs informacijos platintojai. Jie sukurti maksimaliai išlaikyti jūsų dėmesį platformoje, nes kuo ilgiau naršote, tuo daugiau reklamos pamatysite. Problema ta, kad skandalingos, šokiruojančios ir klaidinančios žinutės dažnai gauna daugiau paspaudimų ir komentarų nei nuobodi, bet tiksli informacija.
Algoritmai tai pastebi ir pradeda rodyti jums daugiau panašaus turinio. Taip susiformuoja tai, ką specialistai vadina „informacijos burbulu” – jūs matote tik tuos dalykus, kurie atitinka jūsų ankstesnius paspaudimus ir reakcijas. Jei kartą paspaudėte ant kokios nors sąmokslo teorijos įrašo, algoritmas gali nuspręsti, kad jus domina tokio tipo turinys, ir rodyti jums dar daugiau.
Dar blogiau, kad algoritmai neatskiria tiesos nuo melo. Jiems nerūpi, ar informacija teisinga – jiems rūpi, ar ji veiksminga. Todėl dezinformacija dažnai plinta greičiau nei patikima informacija. Vienas tyrimas parodė, kad melagingos naujienos Twitter platformoje plinta šešis kartus greičiau nei tikros. Tai neįtikėtina statistika, kuri daug ką pasako apie mūsų santykį su informacija.
Praktiniai patikrinimo būdai
Gerai, teorija suprantama, bet ką daryti praktiškai, kai susiduriate su įtartinu įrašu? Pirmiausia – sustokite ir nedalinkitės iš karto. Tai paprasčiausias, bet efektyviausias patarimas. Dauguma dezinformacijos plinta būtent todėl, kad žmonės dalina turinį negalvodami.
Antra – patikrinkite šaltinį. Spustelėkite ant profilio ar svetainės pavadinimo ir pasižiūrėkite, kas tai per šaltinis. Ar tai žinoma žiniasklaidos organizacija? Ar svetainė atrodo profesionaliai? Pabandykite surasti informacijos apie šį šaltinį – kada jis sukurtas, kas už jo stovi. Jei svetainė sukurta prieš mėnesį ir neturi jokios kontaktinės informacijos, tai aiškus raudonas vėliavėlė.
Trečia – ieškokite tos pačios informacijos kituose šaltiniuose. Jei kažkas teigia, kad įvyko svarbus įvykis, bet apie tai nerašo nė viena pagrindinė žiniasklaidos priemonė, tai labai įtartina. Naudokite Google paiešką su keliais raktažodžiais ir pažiūrėkite, kas dar apie tai rašo. Tikros naujienos paprastai būna aprašytos keliuose šaltiniuose.
Ketvirta – naudokite faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu yra „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Šios svetainės profesionaliai tikrina populiarias teiginius ir naujienas. Tiesiog įveskite įtartiną teiginį į paieškos laukelį ir dažnai rasite, ar tai tiesa, ar melas.
Penkta – atkreipkite dėmesį į nuotraukas ir vaizdo įrašus. Šiandien technologijos leidžia labai įtikinamai klastoti vaizdus. Naudokite atvirkštinę vaizdo paiešką Google – tiesiog įkelkite nuotrauką ir pažiūrėkite, kur dar ji buvo naudota. Dažnai paaiškėja, kad nuotrauka paimta iš visai kito konteksto ar net iš kito laiko periodo.
Psichologiniai triukai, kuriais naudojasi manipuliatoriai
Dezinformacijos kūrėjai nėra kvailiai – jie puikiai supranta žmogaus psichologiją. Vienas iš dažniausių triukų – patvirtinimo šališkumas. Mes natūraliai linkę ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Jei jau nepatinka tam tikra politinė partija, lengvai patikėsite negatyvia informacija apie ją, net jei ji nepagrįsta.
Kitas galingas įrankis – socialinis įrodymas. Kai matome, kad daug žmonių dalinasi kažkokia informacija ar ją komentuoja, automatiškai manome, kad ji turi būti teisinga. „Jei tiek daug žmonių tuo tiki, turbūt kažkas čia yra”, – taip galvojame. Bet populiarumas nėra tiesos kriterijus. Milijonai žmonių gali dalintis melaginga informacija.
Skubumo jausmas – dar vienas klasikinis triukas. „Dalinkitės kol neištrynė!”, „Ši informacija netrukus bus užblokuota!” – tokie raginiai siekia išjungti jūsų kritinį mąstymą ir priversti veikti impulsyviai. Tikra svarbi informacija neišnyks vien todėl, kad jos nepasidalinsite per penkias minutes.
Autoriteto apeliavimas taip pat veikia puikiai. Kai kažkas teigia esąs gydytojas, mokslininkas ar ekspertas, mes natūraliai labiau linkę patikėti. Bet socialiniuose tinkluose bet kas gali prisirašyti bet kokį titulą. Tikri ekspertai paprastai turi patikrinamus kredencialus – galite surasti informacijos apie jų išsilavinimą, darbo vietą, publikacijas.
Ką daryti, kai draugai dalina dezinformaciją
Tai viena sudėtingiausių situacijų. Matote, kaip jūsų draugas ar giminaitis dalina akivaizdžiai klaidingą informaciją. Ignoruoti? Viešai pataisyti? Rašyti asmenine žinute? Nėra vieno teisingo atsakymo, bet yra keletas principų, kurie gali padėti.
Pirmiausia, nepuolę kritikuoti žmogaus – kritikuokite informaciją. Skirtumas esminis. Vietoj „kaip tu gali būti toks naivus ir tuo tikėti” geriau pasakyti „radau įdomios informacijos apie šitą temą, atrodo, kad ta žinutė nėra tiksli”. Žmonės užsisklendžia ir tampa dar labiau įsitikinę savo nuomone, kai jaučiasi puolami asmeniškai.
Antra, pateikite alternatyvius šaltinius švelniai. Užuot sakę „tai melas, štai tikroji tiesa”, geriau pasakyti „mačiau, kad apie tai rašė ir kiti šaltiniai, štai įdomi perspektyva”. Suteikiate žmogui galimybę pačiam pasikeisti nuomonę, o ne jausti, kad jis pralaimėjo ginčą.
Trečia, kartais geriau bendrauti privačiai. Viešas pataisymas gali atrodyti kaip bandymas sugėdinti žmogų, o tai retai kada baigiasi gerai. Asmeninė žinutė leidžia žmogui išsaugoti orumą ir ramiau apsvarstyti jūsų argumentus.
Bet kartais tiesiog reikia leisti būti. Jei matote, kad žmogus yra giliai įsitikinęs kažkokia sąmokslo teorija ir bet koks bandymas diskutuoti tik stiprina jo įsitikinimus, galbūt geriausia strategija – tiesiog nereaguoti. Tai skaudu pripažinti, bet ne visus galime išgelbėti nuo dezinformacijos, ir tai ne visada yra mūsų atsakomybė.
Kaip ugdyti kritinį mąstymą kasdienybėje
Kritinis mąstymas nėra kažkas, ką įjungi ir išjungi – tai įprotis, kurį reikia ugdyti. Pradėkite nuo mažų dalykų. Kai skaitote bet kokią naujieną, įpratinkite užduoti sau keletą klausimų: kas tai rašo? Kokius šaltinius jie naudoja? Ar šis teiginys atrodo per daug gražus, kad būtų tiesa? Ar jaučiu stiprią emocinę reakciją?
Svarbu suprasti ir savo pačių šališkumus. Visi mes turime politinių, socialinių, kultūrinių įsitikinimų, kurie veikia tai, kaip suvokiame informaciją. Sąmoningai ieškokite informacijos, kuri prieštarauja jūsų nuomonei. Tai nepatogu, bet būtent taip išmokstame mąstyti plačiau.
Skaitykite įvairius šaltinius. Jei paprastai skaitote tik vieną naujienų portalą ar sekate tik tam tikros politinės pakraipos žiniasklaidą, išeikite iš savo komforto zonos. Tai nereiškia, kad turite tikėti viskuo, ką skaitote, bet padeda suprasti, kaip skirtingai gali būti pateikiama ta pati informacija.
Mokykite ir kitus, ypač vaikus ar vyresnės kartos žmones. Skaitmeninė raštingumas turėtų būti dėstomas mokyklose taip pat rimtai kaip matematika ar lietuvių kalba. Jei turite vaikų, kalbėkite su jais apie tai, ką jie mato internete. Jei turite vyresnių tėvų ar senelių, kantriai paaiškinkite jiems, kaip atpažinti klaidinančią informaciją – jie užaugo laikais, kai spausdinto žodžio galėjai pasitikėti, todėl jiems sunkiau prisitaikyti prie šių laikų realijų.
Kai tiesa tampa reliatyvi
Gyvename keistais laikais, kai žodis „tiesa” tapo beveik politiniu terminu. Žmonės kalba apie „savo tiesą” ir „alternatyvius faktus”, tarsi realybė būtų subjektyvus dalykas. Bet faktai yra faktai – žemė yra apvali, vakcinos veikia, klimatas keičiasi. Tai nėra nuomonių klausimas.
Problema ta, kad dezinformacija suardo mūsų bendrą realybės suvokimą. Kai žmonės negali susitarti dėl pagrindinių faktų, tampa neįmanoma turėti produktyvių diskusijų apie politiką, visuomenę ar bet kokius kitus svarbius klausimus. Visi gyvena savo informacijos burbuluose, kur jų įsitikinimai nuolat stiprinami, o priešingos nuomonės atmetamos kaip „fake news”.
Tai kelia grėsmę ne tik asmeniniam mūsų gebėjimui priimti gerus sprendimus, bet ir visos visuomenės stabilumui. Demokratija negali funkcionuoti, kai piliečiai negali atskirti tiesos nuo melo. Kaip galime balsuoti už protingą politiką, jei nesuprantame, kokie yra tikri faktai?
Tačiau ne viskas prarasta. Vis daugiau žmonių pradeda suvokti dezinformacijos problemą. Platformos, nors ir lėtai, pradeda imtis priemonių kovoti su klaidinančiu turiniu. Žiniasklaidos raštingumo programos plečiasi. Bet didžiausia jėga yra kiekvieno iš mūsų rankose – galime pasirinkti būti atidūs, kritiškai mąstantys informacijos vartotojai.
Galiausiai, apsisaugoti nuo dezinformacijos – tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinė praktika. Kaip ir fizinis sportas stiprina kūną, taip informacinis „sportas” stiprina protą. Kiekvieną kartą, kai sustojate prieš dalinantis kažkuo, kai patikrinat šaltinį, kai užduodate klausimus – treniruojate savo kritinio mąstymo raumenis. Ir kaip bet koks treniravimas, laikui bėgant tai tampa lengviau ir natūraliau. Socialiniai tinklai niekur nedings, dezinformacija taip pat. Bet mes galime tapti protingesniais, atsparesniais ir atsakingesniais informacijos vartotojais. Tai galbūt ir yra vienintelis tikras būdas laimėti šią kovą.
