Kai melas keliauja greičiau už tiesą
Prieš keletą metų mano draugė pasidalino Facebook’e įspūdingu įrašu apie tai, kaip vakcinos esą keičia žmonių DNR. Įrašas buvo parašytas įtikinamu medicinos žargonu, turėjo nuotrauką su baltais chalatais apsirengusiais žmonėmis ir surinko tūkstančius pasidalinimų. Kai paklausiau, ar ji patikrino šaltinį, draugė nustebo: „O kam? Juk čia medicinos darbuotojai rašo…”
Štai taip ir veikia dezinformacija – ji atrodo įtikinama, sklinda žaibiškai ir dažnai pasiekia mus per patikimus žmones. Socialiniai tinklai tapo ne tik bendravimo erdve, bet ir tikru informacijos karu lauku, kur atskirti tiesą nuo melo tampa vis sudėtingiau. Tačiau tai nereiškia, kad esame bejėgiai.
Kodėl mes taip lengvai patikime netiesomis
Mūsų smegenys – nuostabūs, bet ne tobuli įrankiai. Jos veikia pagal tam tikrus šablonus, kuriuos dezinformacijos kūrėjai puikiai išmano ir naudoja prieš mus. Pirmiausia, mes turime patvirtinimo šališkumą – linkstame tikėti informacija, kuri atitinka mūsų jau turimas nuostatas. Jei manau, kad politikas X yra blogas, greičiau patikėsiu bet kokia negatyvia informacija apie jį, net jei ji būtų visiškai išgalvota.
Antra, socialiniai tinklai dirba pagal emocijų logiką. Algoritmai rodo tuos įrašus, kurie sukelia stipriausias emocijas – pyktį, baimę, pasipiktinimą. O dezinformacija būtent taip ir konstruojama – ji turi sukelti stiprią emocinę reakciją. Štai kodėl sensacingos antraštės apie „šokiruojančius faktus” ar „tai, ką nuo jūsų slepia” veikia taip efektyviai.
Trečia, mes gyvename informacijos pertekliaus eroje. Per dieną matome šimtus, o gal ir tūkstančius įrašų, nuotraukų, vaizdo įrašų. Neturime nei laiko, nei energijos visko tikrinti. Todėl dažnai pasikliaujame greitais sprendimais – jei atrodo profesionaliai, jei daug žmonių pasidalino, jei rašo kažkas, kas atrodo kaip ekspertas, greičiausiai tiesa. Bet būtent šiuo „greičiausiai” ir naudojasi manipuliatoriai.
Raudonos vėliavėlės: kaip atpažinti įtartiną turinį
Yra keletas aiškių ženklų, kurie turėtų iškart kelti įtarimą. Pirmas ir akivaizdžiausias – sensacingos antraštės, kurios žada atskleisti „šokiruojančią tiesą” ar naudoja daug šauktuką ženklų ir didžiųjų raidžių. Tikri žurnalistai paprastai vengia tokio stiliaus, nes žino, kad jis kenkia patikimumumui.
Antra raudona vėliavėlė – prašymas skubiai dalintis informacija. „Dalinkitės, kol neištrynė!”, „Visi turi tai matyti!” – tokie raginmai yra klasikinis dezinformacijos požymis. Tikra svarbi informacija nedinsta vien todėl, kad ją bandai dalintis ar neddalintis.
Trečias požymis – neaiškūs ar visiškai nesantys šaltiniai. „Mokslininkai sako”, „tyrimai rodo”, „ekspertai įspėja” – bet kokie mokslininkai? Kokie tyrimai? Kur jie publikuoti? Jei autorius nenurodo konkrečių šaltinių, greičiausiai jų tiesiog nėra.
Ketvirtasis signalas – emociškai perkrautos nuotraukos ar vaizdo įrašai be konteksto. Matote vaizdą su kenčiančiais žmonėmis ir tekstą, kad „tai vyksta dabar mūsų šalyje”? Sustokite. Dažnai tokios nuotraukos paimtos iš visai kito įvykio, kitos šalies ar net prieš kelerius metus.
Penkta – kai informacija atrodo per daug gera ar per daug bloga, kad būtų tiesa. Jei skaičiai atrodo neįtikėtini, jei istorija per daug tobula ar per daug siaubinga – tikėtina, kad ji ir nėra tikra. Realybė paprastai būna sudėtingesnė ir pilkesnė nei kraštutiniai pasakojimai.
Praktiniai įrankiai tiesai patikrinti
Gerai, dabar žinome, ko bijoti. Bet kaip konkrečiai patikrinti, ar informacija teisinga? Yra keletas paprastų, bet efektyvių metodų.
Pirmas ir paprasčiausias – Google atvirkštinė paieška nuotraukoms. Jei matote įtartinę nuotrauką, dešiniuoju pelės klavišu spustelėkite ant jos ir pasirinkite „Ieškoti vaizdo Google” (arba panašią parinktį, priklausomai nuo naršyklės). Tai parodys, kur dar internete naudojama ši nuotrauka ir kokiame kontekste. Dažnai taip išaiškėja, kad „šiandienos” nuotrauka iš tikrųjų daryta prieš penkerius metus visai kitoje šalyje.
Antras būdas – patikrinkite faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, „15min” rubrika „Klaidinga”, taip pat tarptautinės platformos kaip „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact”. Tiesiog įveskite raktažodžius iš įtartino įrašo – jei tai populiari dezinformacija, greičiausiai kažkas jau ją yra patikrinęs.
Trečias metodas – pažiūrėkite, kas dar rašo apie šią temą. Jei tai tikrai svarbi naujiena, apie ją turėtų rašyti įvairūs patikimi šaltiniai. Jei radote „šokiruojančią informaciją” tik vienoje mažai žinomoje svetainėje ar tik socialiniuose tinkluose – tai labai įtartina. Tikros naujienos greitai pasklinda per įvairius žiniasklaidos kanalus.
Ketvirtas būdas – patikrinkite autorių ir šaltinį. Kas parašė šį straipsnį? Kokia svetainė jį publikavo? Paspaudę ant svetainės pavadinimo, pažiūrėkite skiltį „Apie mus” – ar ten yra tikri žmonės, kontaktai, aiški misija? Dezinformacijos svetainės dažnai neturi tokios informacijos arba ji būna labai miglota.
Penktas – kritiškai įvertinkite kalbą ir stilių. Profesionalūs žurnalistai paprastai rašo subalansuotai, nurodo įvairias nuomones, atskiria faktus nuo nuomonių. Jei tekstas kupinas emocingų vertinimų, jei jame tik viena „teisinga” pozicija, jei autorius aiškiai bando jus įtikinti, o ne informuoti – būkite atsargūs.
Algoritmai – tavo draugai ar priešai?
Socialinių tinklų algoritmai nėra neutralūs. Jie sukurti taip, kad laikytų mus platformoje kuo ilgiau, nes tai reiškia daugiau reklamos ir daugiau pajamų. O kas labiausiai prikaustė mūsų dėmesį? Teisingai – emocijos, konfliktas, skandalai.
Facebook’as, Instagram’as, TikTok’as – visi jie veikia panašiai. Jie stebi, kokius įrašus ilgiausiai žiūrime, su kuriais sąveikaujame, kokius komentarus rašome. Tada rodo mums daugiau panašaus turinio. Jei kartą paspaudėte ant konspiracinės teorijos apie 5G, algoritmas spręs, kad jus tai domina, ir pradės siūlyti daugiau tokio turinio. Taip susiformuoja vadinamoji „informacinė burbulė” – matome tik tai, kas patvirtina mūsų nuostatas, ir nematome alternatyvių požiūrių.
Kaip su tuo kovoti? Pirma, sąmoningai ieškokite įvairių šaltinių. Jei skaitote vieną naujienų portalą, paskaitykite ir kitą, kuris turi kitokią redakcinę liniją. Antra, periodiškai išvalykite savo srautą – atsisakykite sekti puslapius, kurie platina abejotiną informaciją. Trečia, neskubėkite reaguoti – algoritmai mato ne tik tai, ką „patinka”, bet ir tai, kas sukelia bet kokią reakciją, net neigiamą. Kartais geriausias atsakas į dezinformaciją – tiesiog ją ignoruoti ir neprisidėti prie jos sklaidos.
Kai dezinformaciją platina artimi žmonės
Tai, turbūt, sunkiausia situacija. Viena – pamatyti dezinformaciją iš nežinomo šaltinio, visai kita – kai tavo mama, tėtis ar geriausia draugė dalijasi akivaizdžiai klaidinga informacija. Kaip reaguoti nepažeidžiant santykių?
Pirma taisyklė – niekada nepuolama asmeniškai. Sakymas „kaip tu gali būti toks naivus” ar „vėl tiki bet kokiomis nesąmonėmis” tik sukels gynybinę reakciją ir sustiprins žmogaus įsitikinimus. Vietoj to, pabandykite švelniai: „Įdomu, o iš kur tai sužinojai?” arba „Ar tikrai? Gal galėtume kartu patikrinti?”
Antra – pasiūlykite patikrinti kartu. „Pažiūrėkim, ar kiti šaltiniai apie tai rašo” ar „Pabandykim surasti originalų tyrimą” – tai nereiškia, kad kaltinate žmogų melavimu, bet siūlote bendrai paieškoti tiesos. Dažnai žmonės tiesiog neturi įgūdžių patikrinti informacijos ir bus dėkingi už pagalbą.
Trečia – supraskim, kodėl žmogus tuo patikėjo. Galbūt jis jaučiasi nesaugiai ir ieško paprastų atsakymų į sudėtingas problemas? Galbūt jaučiasi ignoruojamas visuomenės ir konspiracinės teorijos suteikia jausmą, kad jis „žino daugiau” nei kiti? Užuot kovoję su simptomais, kartais verta suprasti gilinesnes priežastis.
Ketvirta – žinokite, kada pasitraukti. Jei žmogus giliai įsitikinęs ir agresyviai gina savo poziciją, jūsų argumentai greičiausiai nieko nepakeis. Kartais geriau sutarti nesutarti ir išsaugoti santykius, nei įsivėlus į begalinę diskusiją, kuri tik pablogins situaciją.
Kaip apsaugoti save ir savo artimuosius
Prevencija visada geriau nei gydymas. Štai keletas ilgalaikių strategijų, kaip sumažinti dezinformacijos poveikį sau ir savo artimiesiems.
Ugdykite medijų raštingumą – savo ir savo šeimos. Kalbėkite su vaikais, paaugliais, vyresniais tėvais apie tai, kaip veikia socialiniai tinklai, kaip atpažinti dezinformaciją. Tai turėtų būti ne vienkartinis pokalbis, o nuolatinis procesas. Galite kartu žiūrėti naujienas ir diskutuoti: „Kaip manai, ar tai patikima informacija? Kodėl taip manai?”
Įsidiekite gerų įpročių. Prieš dalindamiesi bet kokia informacija, paklauskit savęs: ar esu tikras, kad tai tiesa? Ar patikrinau šaltinį? Ar tai nėra per daug emocinga, kad būtų objektyvu? Jei bent vienas atsakymas „ne” – nesidalikit. Geriau praleisti vieną tikrą naujieną nei paskleisti dešimt melų.
Diversifikuokite informacijos šaltinius. Nesikliauk tik Facebook’u ar vienu naujienų portalu. Skaitykite įvairius šaltinius, žiūrėkite skirtingų kanalų naujienas, sekite žurnalistus ir ekspertus, kurie specializuojasi įvairiose srityse. Kuo platesnė jūsų informacijos dieta, tuo sunkiau jus apgauti.
Mokykitės atpažinti savo emocines reakcijas. Kai jaučiate stiprų pyktį, baimę ar pasipiktinimą skaitydami kažką internete – sustokite. Būtent to ir siekia dezinformacijos kūrėjai. Giliai įkvėpkite, atsitraukite nuo ekrano, grįžkite prie informacijos vėliau, kai emocijos aprims. Tada galėsite ją įvertinti racionaliau.
Kai informacijos karas tampa asmeniniu
Dezinformacija – tai ne tik abstrakti problema „kažkur ten”. Ji turi realių pasekmių mūsų gyvenimams. Mačiau šeimas, kurios susiskaldė dėl skirtingų požiūrių į vakcinaciją, grįstų dezinformacija. Žinau žmonių, kurie prarado santaupas patikėję finansinėmis sukčiavimo schemomis, platinamomis per socialinius tinklus. Esu girdėjęs apie žmones, kurie atsisakė būtino gydymo dėl to, kad Facebook’e perskaitė „alternatyvių” gydytojų patarimus.
Tai nėra žaidimas. Tai nėra tik „skirtingos nuomonės”. Dezinformacija žudo – tiesiogiai, kai žmonės priima blogas sveikatos sprendimus, ir netiesiogiai, kai ji griauna pasitikėjimą institucijomis, mokslu, vienas kitu. Ji kuria visuomenę, kurioje nebėra bendros realybės, kur kiekvienas gyvena savo „tiesos” versijoje.
Tačiau mes nesame bejėgiai. Kiekvienas iš mūsų gali tapti mažu, bet svarbiu atsparumo dezinformacijai centru. Kai atsisakome dalintis nepatikrinta informacija, kai švelniai padedame artimiesiems atpažinti melą, kai mokome vaikus kritiškai mąstyti – mes statome gynybos liniją prieš informacinį chaosą.
Galbūt tai skamba patetiškai, bet tikrai taip yra. Socialiniai tinklai – tai ne tik technologinė platforma, tai erdvė, kurioje formuojasi viešoji nuomonė, priimami sprendimai, kuriami naratyvai. Jei šią erdvę užleis dezinformacija, nukentėsime visi – nesvarbu, ar asmeniškai tikėjome melais, ar ne.
Taigi pradėkite nuo mažų žingsnių. Kitą kartą, kai pamatysite įtartiną įrašą, nepaskubėkite juo patikėti ar juo dalintis. Skirkite minutę patikrinimui. Paklauskit savęs: ar tai tikrai tiesa, ar tik atrodo kaip tiesa? Ar tai pagrįsta faktais, ar tik emocijomis? Ar šaltinis patikimas, ar tik garsiai šaukia?
Ir nepamirškite – klysti yra žmogiška. Visi kartais patikime netiesomis, visi kartais būname apgauti. Svarbu ne tai, kad niekada neklysti, o tai, kad mokytis iš klaidų, būti atviram naujoms įžvalgoms ir neprarasti gebėjimo keisti nuomonę, kai atsiranda naujų įrodymų. Būtent šis lankstumas ir atvirumas – geriausias ginklas prieš dezinformaciją, kuri visada siūlo paprastus, negyvenimiškus atsakymus į sudėtingus klausimus.
