Nesėkmė kaip mokytojas
Lietuvoje žodis „klysti” vis dar neša tam tikrą svorį. Ne tą lengvą, amerikietišką „fail forward” prasmę, o kažką sunkesnio – gėdos, atsakomybės, kartais net savęs baudimo atspalvį. Psichologai pastebi, kad šis santykis su klaidomis nėra atsitiktinis. Jis augintas dešimtmečiais – per mokyklas, šeimas, sovietinę logiką, kurioje klaida buvo ne augimo ženklas, o silpnumo įrodymas.
Vilniaus universiteto psichologijos dėstytojai ne kartą yra kalbėję apie tai, kaip lietuviai linkę analizuoti tai, kas nepavyko, kur kas nuodugniau nei tai, kas sekėsi. Tai nėra vien kultūrinis įprotis – tai ir neurologinis mechanizmas. Smegenys natūraliai stipriau reaguoja į grėsmę nei į atlygį. Tačiau kultūra gali šį mechanizmą arba sušvelninti, arba sustiprinti.
Kodėl sėkmės istorijos neveikia taip, kaip tikimės
Kai kas nors pasakoja, kaip jam pavyko, lietuviškoje auditorijoje dažnai atsiranda tas tylus skepticizmas. „Jam tiesiog pasisekė.” „Jis turėjo ryšių.” „Kitas kontekstas.” Šis distancijavimasis nuo svetimos sėkmės – ne vien pavydas, kaip kartais norima supaprastinti. Tai apsauginė reakcija.
Psichologė Rasa Barkauskienė yra pastebėjusi, kad žmonės sunkiau identifikuojasi su sėkmės naratyvu, nes jis reikalauja kažko sudėtingo – tikėjimo, kad ir tu gali. O tikėjimas yra pažeidžiamas. Klaida, priešingai, yra saugi zona: ji patvirtina tai, ko jau bijoma, ir tuo pačiu leidžia nesiimti rizikos.
Sėkmės istorijos dažnai praleidžia vidurinę dalį – tą nepatogią, netvarkingą atkarpą tarp pradžios ir pabaigos. Dėl to jos atrodo nerealios. Klaidos, tuo tarpu, yra konkrečios, apčiuopiamos, lengviau perkeliamos į savo gyvenimą.
Ar tai keičiasi
Jaunesnė karta, augusi su prieiga prie globalaus turinio, šiek tiek kitaip žiūri į nesėkmę. Startuolių kultūra, nors Lietuvoje ir nedidelė, pamažu normalizuoja idėją, kad bandyti ir nepavykti nėra tragedija. Tačiau psichologai perspėja neskubėti su optimizmu – paviršiniai naratyvai keičiasi greičiau nei giluminiai įsitikinimai.
Mokyklose vis dar retai kalbama apie tai, kaip sveikai apdoroti nesėkmę. Namuose tėvai dažnai perduoda tą patį modelį, kurį gavo iš savo tėvų. Pokytis vyksta, bet lėtai, ir jis reikalauja ne tik naujų istorijų, bet ir naujų įrankių – kaip kalbėti apie klaidas be saviplakos, kaip mokytis iš jų neprarandant orumo.
Tarp baimės ir smalsumo
Galbūt klausimas nėra, ar mokytis iš klaidų, ar iš sėkmių. Galbūt svarbiau – kokiu tonu tai darome. Klaida, žiūrima su smalsumu, o ne bausme, tampa visai kitu dalyku. Ir sėkmė, nagrinėjama be idealizavimo, su visomis jos prieštaromis, tampa kur kas labiau naudinga.
Lietuviai, kaip ir daugelis šiaurės rytų europiečių, turi polinkį į blaivų realizmą. Tai nėra blogybė – tai gali būti stiprybė, jei tik tą realizmą nukreipiame ne į savęs mažinimą, o į tikrą supratimą. Skirtumas nedidelis, bet jis keičia viską.
