Viešas ir privatus diskursas – du skirtingi pasauliai
Kiekvienas, kuris bent kartą sėdėjo prie draugų stalo ar šeimos pietų, žino, kaip atrodo tikros diskusijos. Žmonės kalba apie korupciją konkrečiais vardais, apie politikus be diplomatinių apvalkalų, apie sistemas, kurios veikia ne taip, kaip turėtų. Tačiau atsivertus naujienų portalą ar įjungus televizorių – viskas lyg ir kitaip. Švelniau. Apvaliau. Saugiau.
Šis atotrūkis nėra atsitiktinis.
Struktūrinės priežastys, apie kurias kalbama retai
Lietuvos žiniasklaidos kraštovaizdis nėra labai didelis. Kelios stambios medijų grupės kontroliuoja didžiąją dalį turinio, o jų savininkai dažnai turi verslo interesų, kurie susikerta su tam tikromis temomis. Tai nereiškia, kad redaktoriai gauna nurodymus „šito nerašyk” – paprastai viskas subtiliau. Žurnalistai tiesiog žino, kas priimtina, o kas sukels nemalonumų. Savicenzūra neretai veikia efektyviau nei tiesioginė cenzūra.
Be to, žiniasklaida Lietuvoje labai priklausoma nuo reklamos rinkos. Stambios įmonės, valstybinės institucijos, bankai – visi jie yra ir potencialūs reklamos davėjai. Sunku rašyti kritiškai apie subjektą, kuris kitą savaitę gali finansuoti jūsų redakcijos kampaniją.
Temos, kurios „neegzistuoja”
Pokalbiai virtuvėse dažnai sukasi apie kelis pasikartojančius klausimus: kodėl tam tikri žmonės, nepaisant skandalų, išlieka sistemoje dešimtmečiais; kaip veikia neoficialūs ryšiai tarp verslo ir valdžios; kodėl kai kurie teismo procesai baigiasi taip, kaip baigiasi. Šios temos nėra visiškai ignoruojamos – jos tiesiog aprašomos taip atsargiai, kad prarandamas bet koks aštrumas.
Kitas sluoksnis – socialinės temos. Emigracija, skurdas, sveikatos sistemos realybė. Apie tai rašoma, bet dažnai statistiškai, be žmogiško veido, be sisteminės analizės, kuri galėtų sukelti nepatogius klausimus.
Ar tai tik Lietuvos problema?
Tikrai ne. Panaši dinamika egzistuoja daugelyje Europos šalių. Tačiau Lietuvoje ji turi savitą kontekstą – nedidelė šalis, glaudūs elitų tinklai, žurnalistų bendruomenė, kurioje visi pažįsta visus. Tai sukuria papildomą socialinį spaudimą, kuris daro savo.
Egzistuoja ir kitas veiksnys: auditorija. Lietuvos skaitytojai dažnai renkasi lengvesnį turinį, o tai lemia, kad redakcijos seka metrikas ir optimizuoja turinį pagal paspaudimus, o ne pagal visuomeninę svarbą.
Kai virtuvė lieka vienintele viešąja erdve
Kai žiniasklaida nuosekliai vengia tam tikrų temų, visuomenė nelieka be diskusijų – jos tiesiog persikelia į neoficialias erdves. Virtuvės, socialiniai tinklai, „Telegram” kanalai. Problema ta, kad šiose erdvėse nėra redakcinio filtro, faktų tikrinimo, atsakomybės. Gandai ir tiesa susilygina.
Taigi paradoksas: kuo labiau institucinė žiniasklaida vengia sudėtingų temų, tuo labiau ji stumia žmones į šaltinius, kurie yra daug mažiau patikimi. Ir tada stebimasi, kodėl visuomenė nepasitiki žiniasklaida. Atsakymas, kaip dažnai būna, slypi ne ten, kur ieškoma.
