Mes manome, kad skaitome. Iš tikrųjų – esame skaitomi.
Kiekvieną rytą atidarai naujienų portalą. Gal Delfi, gal 15min, gal ką nors kita. Perskaityti antraštę, gal dar vieną, gal straipsnį. Ir jau turi nuomonę. Apie politiką, apie ekonomiką, apie kaimyną, kuris balsuoja kitaip nei tu. Bet ar ta nuomonė tikrai tavo? Ar ji tiesiog buvo tau įdėta – tyliai, nepastebimai, profesionaliai?
Lietuvos žiniasklaida nėra blogis. Ji nėra sąmokslas. Bet ji yra verslas, ideologija ir įpročiai – ir visa tai kartu formuoja tai, ką tu vakar vakarienės metu laikei savo įsitikinimu.
1. Antraštė kaip nuosprendis
Dauguma žmonių straipsnio neskaito. Skaito antraštę. Žiniasklaida tai žino geriau nei bet kas kitas. Todėl antraštė dažnai jau yra išvada – dar prieš tau susipažįstant su faktais. „Politikas vėl suklydo” – ne klausimas, ne kontekstas, o verdiktas. Ir tu jį priimi, net jei straipsnio niekada neatidarai.
2. Ekspertų parinkimas – tai jau pozicija
Kai žurnalistas nori „subalansuoto” požiūrio, jis skambina ekspertams. Bet kuriam ekspertui? Iš kokio instituto? Kieno finansuojamo? Lietuvoje ekspertų bendruomenė maža, o ryšiai – glaudūs. Tas pats veidas per tris skirtingus portalus tą pačią savaitę nėra atsitiktinumas – tai pasirinkimas, kuris nulemia, kokia „ekspertinė nuomonė” tau atrodys normali.
3. Tylėjimas kaip žinutė
Viena galingiausių manipuliavimo formų – tai apie ką nekalbama. Jei visi pagrindiniai portalai ignoruoja tam tikrą temą, ta tema neegzistuoja tavo pasaulėvaizdyje. Lietuvoje yra temų, kurios reguliariai „iškrenta” iš dienotvarkės – korupcijos bylos, kurios neturi pabaigos, socialinės problemos, kurios netelpa į patrauklų formatą, verslo interesai, kurie per arti redakcijų.
4. Emocinis kadravimas
Tas pats faktas gali būti pateiktas šaltai arba su šiluma. „Pabėgėliai atvyko į Lietuvą” ir „Lietuvą pasiekė dar viena migrantų banga” – tai tas pats įvykis, bet visiškai skirtingi jausmai. Žodžiai „banga”, „antplūdis”, „krizė” nėra neutralūs – jie aktyvuoja baimę. Žurnalistai tai žino. Ir kartais tai daro sąmoningai, kartais – iš įpročio. Rezultatas tas pats.
5. Klausimų formulavimas apklausose
Lietuviški portalai mėgsta greitąsias apklausas. Bet kaip suformuluotas klausimas – tokį atsakymą ir gausi. „Ar pritariate, kad valdžia švaisto mokesčių mokėtojų pinigus?” – tai ne klausimas, tai sugestija. Ir rezultatai po to cituojami kaip „visuomenės nuomonė”.
6. Pakartojimas kaip tiesa
Jei tą pačią žinutę išgirsti dešimt kartų iš skirtingų šaltinių – ji tampa faktu tavo galvoje. Bet Lietuvoje dažnai tie „skirtingi šaltiniai” remiasi tuo pačiu pranešimu spaudai, tuo pačiu interviu, tuo pačia agentūros žinute. Įvairovė – regimybė. Šaltinis – vienas.
7. Normalizacija per pasikartojimą
Kai kažkas vyksta nuolat – tai nustoja stebinti. Skandalas, kuris prieš dešimt metų būtų sukėlęs audrą, šiandien – tik dar viena antraštė. Žiniasklaida, pateikdama tai kaip „įprastą politinį gyvenimą”, normalizuoja tai, kas normalu neturėtų būti. Ir tu, skaitytojas, pamažu perimi tą standartą.
Ką daryti su tuo, ką dabar žinai
Nereikia tapti paranoiku ar mesti skaityti naujienas. Reikia tik vieno – sustoti sekundei prieš priimant nuomonę kaip savo. Paklausti: kas tai parašė, kodėl dabar, kieno balsas čia negirdimas? Lietuvos žiniasklaida nėra priešas – bet ji nėra ir draugas. Ji yra tarpininkas su savo interesais, įpročiais ir aklomis dėmėmis.
O informacinis raštingumas – tai ne gebėjimas atskirti „gerus” portalus nuo „blogų”. Tai gebėjimas suprasti, kad kiekvienas pasirinkimas – ką rašyti, kaip rašyti, apie ką tylėti – yra politinis veiksmas. Net kai atrodo, kad tai tik naujienos.
