Mes visi manome, kad esame atsparūs propagandai
Rimtai. Paklausk bet kurį pažįstamą – jis pasakys, kad moka atskirti faktus nuo manipuliacijų, kad skaito kritiškai, kad jo taip lengvai neapgausi. Ir aš taip maniau. Kol kartą nepradėjau atidžiau stebėti, kaip Lietuvos žiniasklaida pasakoja istorijas – ne ką sako, o kaip sako. Skirtumas yra milžiniškas.
Čia nekalbėsiu apie kokias nors sąmokslo teorijas ar „globalistus”. Kalbėsiu apie kasdienius, banalius metodus, kuriuos naudoja net gerbiami portalai. Metodus, kurie veikia būtent todėl, kad jų nepastebime.
1. Antraštė prieštarauja tekstui
Tai klasika, bet vis tiek veikia. Antraštė šaukia: „Ekspertai perspėja: nekilnojamojo turto krizė neišvengiama”. Skaitai tekstą – vienas ekonomistas paminėjo, kad teoriškai galėtų susidaryti tam tikros sąlygos. Tai va, tas „ekspertai” ir tas „neišvengiama” – gryna fikcija. Bet 80% skaitytojų antraštę perskaito, o tekstą – ne.
2. Šaltinių hierarchija, kurios nematai
Atkreipk dėmesį, kieno nuomonę žiniasklaida cituoja pirmą. Psichologijoje tai vadinama primacy effect – pirmą išgirstą informaciją smegenys laiko „bazine tiesa”, o visa kita vertina jos atžvilgiu. Jei straipsnis apie darbo santykius prasideda darbdavių asociacijos komentaru, o profesinių sąjungų atstovo žodžiai ateina trečioje pastraipoje – tai nėra atsitiktinumas.
3. Skaičiai be konteksto
Mano mėgstamiausias. „Nusikalstamumas išaugo 30%” – skamba baisiai, tiesa? Bet jei praėjusiais metais buvo 10 įvykių, o dabar 13 – tai tas pats 30%. Arba atvirkščiai: „Tik 0,3% gyventojų susidūrė su šia problema” – skamba mažai, bet Lietuvoje tai yra apie 8000 žmonių. Skaičiai be konteksto yra tiesiog estetinis elementas, ne informacija.
4. Emocinis kadravimas
Du sakiniai apie tą patį faktą:
- „Vyriausybė skyrė papildomą finansavimą gynybai”
- „Vyriausybė vėl kasa į piliečių kišenes gynybos biudžetui pildyti”
Faktas identiškas. Emocija – visiškai priešinga. Lietuvos portalai šį metodą naudoja nuolat, ir dažniausiai tai atspindi ne žurnalisto asmeninę nuomonę, o redakcijos politinę liniją arba – dar paprasčiau – tai, kas generuoja daugiau paspaudimų.
5. Tylėjimas kaip manipuliacija
Apie ką nerašoma – tai irgi žinutė. Kai kurios istorijos tiesiog dingsta. Pradedamas tyrimas prieš kokį nors pareigūną – didelė antraštė. Po pusmečio tyrimas nutraukiamas arba baigiasi nieku – trumpa eilutė kažkur apačioje, jei apskritai. Smegenys prisimena pradžią, ne pabaigą. Žmogus lieka „kaltas” visuomenės akyse, net jei teisiškai viskas baigėsi jo naudai.
6. Pseudobalansas
Žurnalistikoje yra principas – pateikti abi puses. Puiku. Bet kai viena pusė yra 95% mokslininkų konsensusas, o kita – vienas skeptikas, ir abu gauna vienodai vietos straipsnyje – tai nėra balansas. Tai dirbtinai sukurta abejonė. Lietuvoje tai ypač matoma sveikatos temose, kur „alternatyvios nuomonės” atstovai reguliariai gauna tribūną lygiomis su specialistais.
7. Nuotraukos pasakoja kitą istoriją
Politikas nufotografuotas iš apačios atrodo galingas ir grėsmingas. Iš viršaus – mažas ir bejėgis. Mitinge galima nufotografuoti 50 žmonių taip, kad atrodytų kaip 500, arba 500 – kaip 50. Redakcija pasirenka nuotrauką. Tas pasirinkimas nėra neutralus.
Tai ką, visi žurnalistai – melagiai ir manipuliatoriai?
Ne, ir čia norėčiau būti aiškus. Dauguma žurnalistų dirba sąžiningai, spaudžiami laiko, biudžeto ir skaitytojų skaičių. Problema ne visada yra blogi ketinimai – problema yra sistema, kurioje sensacinga antraštė atneša daugiau pajamų nei tiksli antraštė. Kurioje redakcijos turi savo ryšius, interesus ir neišsakytas taisykles.
Ir mes, skaitytojai, tą sistemą palaikome kiekvieną kartą, kai spaudžiame ant įžeidžiančios antraštės, kai dalinamės straipsniu neperskaitę, kai renkamės portalą, kuris patvirtina tai, ką jau tikime. Žiniasklaida formuoja mūsų nuomones, bet mes formuojame žiniasklaidą. Tai nėra malonu girdėti, bet yra tiesa. Tad gal verta pradėti nuo savęs – ne nustoti skaityti, o pradėti skaityti kitaip. Lėčiau. Su klausimu galvoje: kodėl man tai pasakojama būtent taip?
