Skirtingi pasauliai po vienu stogu
Yra keistas paradoksas, kurį pastebėsi, jei vieną rytą perskaitai pagrindinių Lietuvos portalų naujienas, o po to atidarai „Facebook” ar „Twitter”. Atrodo, kad žmonės gyvena dviejuose skirtinguose pasauliuose. Internete kunkuliuoja diskusijos apie vieną ar kitą temą, žmonės dalinasi nuomonėmis, pykstasi, ginčijasi – o tradicinė žiniasklaida tuo metu rašo apie visai ką kita. Arba tyli.
Tai nėra atsitiktinumas. Ir tai nėra sąconspiracy teorija. Tai sisteminė problema, kurią verta suprasti.
Kodėl redakcijos vengia tam tikrų temų
Pirmiausia reikia suprasti, kaip veikia žiniasklaidos verslo modelis. Didžioji dalis Lietuvos portalų gyvena iš reklamos. Reklamos davėjai – didelės įmonės, bankai, telekomunikacijų gigantai. Niekas atvirai nesako „nerašyk apie mus blogai”, bet žurnalistai tai žino ir patys. Tai vadinama savicenzūra, ir ji veikia tyliai, be jokių nurodymų iš viršaus.
Antra priežastis – resursų trūkumas. Lietuvos redakcijos yra mažos. Žurnalistas per dieną turi parašyti kelis tekstus, atsakyti į laiškus, dar ir socialiniuose tinkluose būti aktyvus. Gilesniam tyrimui, kuris reikalauja savaičių darbo, tiesiog nėra nei laiko, nei pinigų. Tad lengviau perrašyti pranešimą spaudai nei kasti giliau.
Trečia – ir galbūt labiausiai neįvertinta – priežastis yra baimė suklysti. Jei tema jautri, jei faktai nepatikrinti, jei galimas teisminis ieškinys – redakcija tiesiog pasirenka tylėti. Tai suprantama, bet kartu labai brangu visuomenei.
Socialiniai tinklai užpildo vakuumą
Kai tradicinė žiniasklaida tyli, žmonės informacijos ieško kitur. Ir randa – „Facebook” grupėse, „Telegram” kanaluose, anoniminėse paskyrose. Problema ta, kad šioje erdvėje niekas netikrina faktų. Gandas keliauja taip pat greitai kaip tiesa, o kartais – ir greičiau.
Tai sukuria dar vieną paradoksą: kuo mažiau patikimos žiniasklaidos, tuo daugiau dezinformacijos. Ir tada ta pati žiniasklaida stebisi, kodėl žmonės ja nepasitiki.
Sociologai šį reiškinį vadina informacinio vakuumo efektu. Jei oficialūs šaltiniai nekalba apie tai, kas žmonėms rūpi, jie eis ten, kur kalbama – nepriklausomai nuo to, ar tas turinys yra patikimas.
Ar tai tik Lietuvos problema?
Tikrai ne. Panašius procesus matome visoje Europoje, JAV, visur, kur tradicinė žiniasklaida kovoja su skaitmenine transformacija. Tačiau Lietuva turi savo specifiką – žiniasklaidos rinka yra maža, koncentruota, o nepriklausomų leidinių labai nedaug. Tai reiškia, kad kai vienas portalas nusprendžia tylėti, alternatyvų lieka mažai.
Verta paminėti, kad yra ir šviečiančių išimčių. Kai kurie tiriamosios žurnalistikos projektai, mažesnės redakcijos ar pavieniai žurnalistai drąsiai rašo tai, apie ką didieji tyli. Bet jie dažnai dirba be stabilaus finansavimo, ant entuziazmo ir asmeninės rizikos.
Kai tyla tampa žinute
Galiausiai svarbiausia suprasti štai ką: žiniasklaidos tyla nėra neutrali pozicija. Kai redakcija nusprendžia nerašyti apie temą, kuri aktyviai aptarinėjama visuomenėje, ji siunčia žinutę – net jei to nenori. Žinutė skamba maždaug taip: „ši tema nėra svarbi” arba „mes negalime apie tai kalbėti”. Ir abu variantai kenkia pasitikėjimui.
Žiniasklaidos raštingumas – gebėjimas suprasti, kodėl tam tikros temos patenka į naujienų srautą, o kitos ne – šiandien yra toks pat svarbus kaip mokėjimas skaityti. Klausk savęs ne tik „ką man sako žiniasklaida”, bet ir „apie ką ji tyli ir kodėl”. Tas klausimas dažnai atskleidžia daugiau nei bet koks straipsnis.
