Kodėl verta mokytis atpažinti klaidingą informaciją
Kiekvieną dieną naršydami socialiniuose tinkluose susiduriame su milžinišku informacijos srautu. Tarp tikrų naujienų, draugų nuotraukų ir juokingų vaizdo įrašų slypi ir kažkas kur kas pavojingesnio – dezinformacija. Ji nebūtinai atrodo kaip akivaizdžios nesąmonės. Dažnai tai subtiliai pateikti pusiau teisingi faktai, manipuliatyvūs antraščių pavadinimai ar specialiai sukurtas turinys, skirtas mūsų nuomonei formuoti.
Problema ta, kad mūsų smegenys nėra evoliucionavusios gyventi skaitmeniniame amžiuje. Mes linkę tikėti tuo, kas patvirtina mūsų įsitikinimus, ir dalintis informacija, kuri sukelia stiprias emocijas. Tai žino ir tie, kurie kuria dezinformaciją. Jie naudoja mūsų psichologines silpnybes kaip įrankį.
Gera žinia – atpažinti klaidingą informaciją galima išmokti. Tai tarsi naujas įgūdis, panašus į mokėjimą skaityti sudėtingesnius tekstus ar suprasti, kada kas nors bando mums parduoti nereikalingą daiktą. Reikia tik žinoti, į ką atkreipti dėmesį.
Patikrinkite šaltinį ir jo patikimumą
Pirmasis ir paprasčiausias žingsnis – sustokite ir pasižiūrėkite, kas skelbia informaciją. Ar tai žinomas žiniasklaidos kanalas? Ar tai asmeninis profilis? O gal tai puslapis su keistai skambančiu pavadinimu, kuris bando atrodyti kaip tikras naujienų portalas?
Tikri žiniasklaidos kanalai turi aiškią istoriją, redakciją, kontaktus. Jie nevengia atsakomybės už skelbiamą turinį. Tuo tarpu dezinformaciją dažnai platina naujai sukurti puslapiai, kurie neturi jokios praeities. Kartais jie net mėgdžioja tikrų naujienų portalų pavadinimus – prideda vieną raidę, pakeičia domeną ar naudoja panašų logotipą.
Verta pasižiūrėti ir į profilio istoriją. Jei kažkas dalijasi skandalingais teiginiais, bet jo paskyra sukurta prieš kelias savaites ir turi tik keliolika sekėjų, tai turėtų sukelti įtarimų. Taip pat atkreipkite dėmesį, ar profilis dalijasi tik vienos tematikos turiniu – tai gali būti požymis, kad paskyra sukurta specialiai tam tikrai informacijai platinti.
Analizuokite emocijas, kurias sukelia turinys
Dezinformacija beveik visada bando sukelti stiprią emocinę reakciją. Pyktis, baimė, pasipiktinimas, neapykanta – tai emocijos, dėl kurių žmonės dalijasi informacija negalvodami. Kai jaučiate, kad kažkas jus labai supykdė ar išgąsdino, sustokite ir pakluskite sau: ar šis turinys nesukurtas specialiai tam, kad jaučiau būtent taip?
Manipuliatoriai puikiai žino, kad įsiutęs ar išsigandęs žmogus nesvarstos racionaliai. Jis nori nedelsiant dalintis tuo, ką matė, perspėti kitus, išreikšti savo pyktį. Būtent tuo ir skaičiuojama. Kuo stipresnė emocinė reakcija, tuo greičiau informacija plinta – nesvarbu, ar ji teisinga, ar ne.
Bandykite pastebėti ir kitus manipuliacijos būdus. Ar naudojami kraštutiniai teiginiai? Ar kalbama apie „juos” prieš „mus”? Ar siūloma labai paprasta problema su labai paprastu sprendimu? Tikrasis pasaulis retai būna toks nesudėtingas, kaip bando pavaizduoti dezinformacijos kūrėjai.
Skaitykite ne tik antraštes
Viena dažniausių klaidų – dalintis straipsniu perskaitius tik antraštę. Antraštės socialiniuose tinkluose specialiai kuriamos taip, kad pritrauktų dėmesį. Jos dažnai būna perdėtos, netikslios ar net visiškai neatitinkančios straipsnio turinio.
Kai matote šokiruojančią antraštę, atidarykite straipsnį ir perskaitykite jį visą. Dažnai paaiškėja, kad antraštė buvo klaidinanti. Kartais pats straipsnis prieštarauja tam, ką teigia antraštė. Kitu atveju gali būti, kad straipsnis apskritai neegzistuoja – tai tik antraštė su nuotrauka, sukurta atrodyti kaip tikras straipsnis.
Atkreipkite dėmesį ir į tai, kaip parašytas tekstas. Ar jame yra faktų, citatų, šaltinių? Ar autorius naudoja įrodymus savo teiginiams pagrįsti? Ar tekstas parašytas profesionaliai, be akivaizdžių gramatikos klaidų? Nors klaidos gali pasitaikyti ir tikruose straipsniuose, jų gausa dažnai rodo, kad turinys sukurtas skubotai ir be redakcinio tikrinimo.
Ieškokite pirminių šaltinių ir konteksto
Dezinformacija dažnai remiasi iškraipytais faktais ar informacija, pateikta be konteksto. Galbūt tai tikra citata, bet ištraukta iš konteksto ji reiškia visai ką kita. Galbūt tai tikra statistika, bet pateikta taip, kad sukuria klaidingą įspūdį.
Kai susiduriate su konkrečiais teiginiais, pabandykite rasti pirminius šaltinius. Jei kažkas cituoja politiką, pamėginkite rasti visą kalbą ar interviu. Jei pateikiama statistika, pažiūrėkite, iš kur ji paimta ir kaip interpretuojama. Dažnai paaiškėja, kad pradinė informacija buvo visai kitokia nei tai, kaip ją perpasakojo.
Kontekstas irgi labai svarbus. Sena nuotrauka gali būti pateikta kaip nauja. Įvykis iš vienos šalies gali būti pristatomas kaip įvykęs kitoje. Situacija, kuri turėjo daug sudėtingų priežasčių, gali būti supaprastinta iki vienos paprašos. Visada verta paklausti: kada tai įvyko? Kur? Kokiomis aplinkybėmis? Kas dar vyko tuo metu?
Naudokite faktų tikrinimo įrankius
Nereikia visko tikrinti patiems – yra organizacijų, kurios tuo užsiima profesionaliai. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu žinomi tokie projektai kaip „Snopes”, „FactCheck.org”, „Full Fact” ir daugelis kitų.
Kai abejojate informacija, paprasčiausiai įveskite pagrindinius jos elementus į paieškos sistemą kartu su žodžiais „fact check” ar „faktų tikrinimas”. Dažnai paaiškėja, kad kažkas jau yra išnagrinėjęs šį teiginį ir pateikęs išsamų atsakymą.
Taip pat naudingi įrankiai nuotraukų ir vaizdo įrašų tikrinimui. „Google” atvirkštinė paieška leidžia sužinoti, kur dar buvo naudojama ta pati nuotrauka ir kada ji pirmą kartą pasirodė internete. „InVID” ar „RevEye” įrankiai padeda tikrinti vaizdo įrašus. Šie metodai gali atskleisti, kad nuotrauka ar vaizdo įrašas yra senas, paimtas iš kito konteksto ar net suklastotas.
Svarbu nepamiršti, kad ir patys faktų tikrintojai nėra neklystantys. Tačiau jie bent jau atskleidžia savo metodiką, nurodo šaltinius ir pripažįsta klaidas, kai jų padaro. Tai jau daug daugiau nei galima pasakyti apie daugumą dezinformacijos šaltinių.
Būkite atsargūs su vaizdiniais įrodymais
Sakoma, kad nuotrauka verta tūkstančio žodžių. Problema ta, kad šiais laikais nuotrauka gali meluoti taip pat lengvai kaip ir žodžiai. Technologijos tapo tokios pažengusios, kad suklastoti vaizdą ar vaizdo įrašą gali net neprofesionalas.
Kai matote šokiruojančią nuotrauką ar vaizdo įrašą, sustokite ir pagalvokite. Ar tai tikrai atrodo autentiškai? Ar apšvietimas natūralus? Ar objektai proporcijų atžvilgiu atrodo teisingai? Kartais akivaizdūs montažo požymiai matomos plika akimi, jei tik sustojame ir atidžiau pažiūrime.
„Deepfake” technologija leidžia sukurti labai įtikinamų klastočių, kur žmonės atrodo sakantys ar darantys dalykus, kurių niekada nesakė ar nedarė. Nors pažangiausias „deepfake” turinys gali būti sunkiai atpažįstamas, daugelis klastočių vis dar turi trūkumų – nenatūralūs veido judesiai, keistas mirkčiojimas, garso ir lūpų judesių nesutapimas.
Nepamirškite, kad net autentiška nuotrauka ar vaizdo įrašas gali būti naudojami klaidingai. Ji gali būti paimta iš visai kito įvykio, kitos vietos ar laiko. Todėl visada verta pabandyti patikrinti, kada ir kur tai buvo nufilmuota.
Kaip apsisaugoti ir padėti kitiems
Išmokus atpažinti dezinformaciją, kyla klausimas – ką su tuo daryti? Pirmas impulsas gali būti noras viešai demaskuoti kiekvieną klaidingą įrašą, kurį matote. Tačiau tyrimai rodo, kad viešas ginčijimasis socialiniuose tinkluose dažnai tik dar labiau paskleidžia dezinformaciją.
Geriau veikia subtilesnės strategijos. Jei matote, kad artimas žmogus dalijasi dezinformacija, geriau parašyti jam asmeniškai nei komentuoti viešai. Nekaltinkite jo kvailumu ar naivumu – niekas nemėgsta jaustis apgautas. Vietoj to pasidalykite patikima informacija ir paaiškinkite, kaip patys ją radote. Žmonės labiau linkę keisti nuomonę, kai nesijauč puolami.
Jei vis dėlto nusprendžiate viešai atsakyti į dezinformaciją, darykite tai protingai. Nepakartokite paties klaidingo teiginio – vietoj to sutelkite dėmesį į teisingą informaciją. Užuot sakę „Ne, tiesa yra ne tai, kad…”, geriau pradėkite „Štai ką iš tikrųjų rodo tyrimai…”. Taip išvengsite efekto, kai žmonės įsimena klaidingą teiginį net jei jis buvo paneigtas.
Svarbu ir patiems būti atsakingiems. Prieš dalindamiesi kažkuo, kas atrodo šokiruojančiai ar svarbu, skirkite minutę patikrinti. Geriau praleisti gerą istoriją nei platinti melą. Jei paaiškėja, kad netyčia pasidalinote dezinformacija, nebijokite pripažinti klaidos ir ištrinti įrašo. Tai rodo brandą, ne silpnumą.
Kai kritinis mąstymas tampa įpročiu
Atpažinti dezinformaciją iš pradžių gali atrodyti varginantis darbas. Reikia sustoti, pagalvoti, patikrinti – o tai užima laiko ir pastangų. Tačiau su praktika tai tampa automatišku įpročiu, kaip žvilgtelėti į abi puses prieš pereinant gatvę.
Svarbu suprasti, kad nė vienas nėra visiškai apsaugotas nuo dezinformacijos. Net ekspertai kartais suklysta. Skirtumas tas, kad jie pripažįsta savo ribotumą ir naudoja metodus, kurie padeda sumažinti klaidų tikimybę. Tie patys metodai prieinami ir mums visiems.
Gyvename laikais, kai informacijos gausu, bet išminties – ne. Mokėjimas atskirti tiesą nuo melo tampa būtinu įgūdžiu, tokiu pat svarbiu kaip skaitymas ar rašymas. Tai ne tik asmeninis reikalas – nuo mūsų gebėjimo kritiškai mąstyti priklauso ir visuomenės sveikata, demokratija, net mūsų gebėjimas kartu spręsti bendras problemas.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Kitą kartą, kai pamatysite kažką šokiruojančio socialiniuose tinkluose, tiesiog sustokite penkioms sekundėms. Paklausykite savęs: ar tai atrodo per daug gera (ar per daug bloga), kad būtų tiesa? Kas nori, kad aš tai matytau ir kodėl? Ar tikrai žinau, kad tai tiesa? Šie paprasti klausimai jau yra pradžia. O su laiku pastebėsite, kad jūsų skaitmeninis pasaulis tampa švaresnis, ramenis ir arčiau tikrovės.
