Kodėl dezinformacija tapo tokia įprasta mūsų kanalų sraute
Prisimenu, kaip prieš kokius dešimt metų socialiniai tinklai atrodė kaip nuostabi vieta dalintis šeimos nuotraukomis ir sekti draugų naujienas. Dabar, slenkant per Facebook, Instagram ar TikTok, kartais sunku atskirti, kas yra tikra informacija, o kas – kruopščiai sukurta dezinformacija. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Socialinių tinklų algoritmai veikia pagal paprastą principą – jie rodo turinį, kuris labiausiai mus įtraukia. O kas mus įtraukia? Dažniausiai tai, kas sukelia stiprias emocijas: pyktį, baimę, pasipiktinimą ar netgi euforišką džiaugsmą. Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino ir naudoja šį mechanizmą sau į naudą. Jie kuria turinį, kuris sklinda kaip gaisras, nes žmonės jį dalijasi impulsyviai, nepatikrinę faktų.
Dar viena problema – tai, kad socialiniuose tinkluose visi turime platformą. Tai demokratiška, bet kartu reiškia, kad bet kas gali skelbti bet ką, nepriklausomai nuo kompetencijos ar ketinimų. Nėra redaktorių, kurie patikrintų faktus prieš publikuojant. Nėra atsakomybės už tai, ką dalijamės. Ir štai čia prasideda problemos.
Pagrindiniai dezinformacijos tipai, su kuriais susiduriame kasdien
Dezinformacija nėra viena. Ji ateina įvairių formų, ir kiekviena iš jų turi savo tikslus bei metodus. Pirmiausia reikia suprasti skirtumą tarp dezinformacijos ir klaidinančios informacijos. Dezinformacija – tai tyčia skleidžiami melai, siekiant manipuliuoti ar suklaidinti. Klaidinanti informacija – tai netikslūs faktai, kuriuos žmonės platina nesąmoningai, manydami, kad tai tiesa.
Vienas iš populiariausių dezinformacijos tipų – tai visiškai sufabrikuotos naujienos. Tai straipsniai, kurie atrodo kaip tikri žurnalistiniai tekstai, bet iš tikrųjų yra visiškai išgalvoti. Jie dažnai naudoja sensacingus antraščių, kurios skirtos pritraukti dėmesį: „Mokslininkai šokiruoti: atrastas būdas nugyventi 200 metų!” arba „Vyriausybė slepia šią informaciją nuo jūsų!”
Kitas tipas – tai manipuliuotos nuotraukos ir vaizdo įrašai. Dabar, kai turime tokias galingas redagavimo programas ir dirbtinį intelektą, sukurti įtikinamą netikrą vaizdą yra lengviau nei bet kada. Deepfake technologija leidžia sukurti vaizdo įrašus, kuriuose žmonės sako ar daro dalykus, kurių niekada nedarė.
Yra ir subtilesni metodai – konteksto iškraipymas. Tai kai imama tikra nuotrauka ar citata, bet pateikiama visiškai kitame kontekste, kad sukurtų klaidingą įspūdį. Pavyzdžiui, sena nuotrauka iš vieno įvykio gali būti pateikta kaip nauja ir susijusi su visai kitu įvykiu.
Kaip veikia mūsų protas susidūrus su informacija
Norėčiau pasidalinti vienu įdomiu faktu: mūsų smegenys nėra sukurtos informacijos amžiui. Jos evoliucionavo aplinkoje, kur informacijos šaltinių buvo nedaug, ir dažniausiai galėjai pasitikėti tuo, ką matei ar girdėjai iš savo bendruomenės. Dabar kas sekundę mūsų smegenys bombarduojamos tūkstančiais informacijos vienetų, ir jos tiesiog nesuspėja visko kritiškai įvertinti.
Čia įsijungia tai, kas vadinama kognityviniais šališkumais. Vienas iš stipriausių – patvirtinimo šališkumas. Mes turime polinkį ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Jei aš manau, kad klimato kaita yra rimta problema, aš greičiau patikėsiu straipsniu, kuris tai patvirtina, ir būsiu skeptiškas dėl informacijos, kuri tai neigia. Ir atvirkščiai.
Kitas svarbus aspektas – emocinis reagavimas. Kai matome informaciją, kuri sukelia stiprią emocinę reakciją, mūsų kritinis mąstymas lyg ir išsijungia. Todėl dezinformacijos kūrėjai dažnai naudoja baimę, pyktį ar pasipiktinimą kaip įrankius. Jie žino, kad kai esame emocionalūs, mažiau tikėtina, kad sustoję pagalvosime: „Ar tai tikrai tiesa?”
Dar vienas įdomus fenomenas – iliuzija tiesos efektas. Kuo dažniau girdime tam tikrą teiginį, tuo labiau linkę juo tikėti, net jei jis neteisingas. Tai paaiškina, kodėl kartojamos dezinformacijos kampanijos yra tokios efektyvios.
Konkretūs ženklai, kad kažkas negerai su informacija
Gerai, dabar pereikime prie praktinių dalykų. Kaip iš tikrųjų atpažinti, kad informacija, kurią matote, gali būti dezinformacija? Yra keletas aiškių ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Pirmas ir akivaizdžiausias – sensacingas antraštė. Jei antraštė atrodo per daug neįtikėtina arba sukurta specialiai, kad sukeltų stiprią emocinę reakciją, tai raudonas signalas. Pavyzdžiui: „ŠOKAS! Gydytojai nebenori, kad žinotumėte apie šį paprastą triuką!” Tikri žurnalistai paprastai vengia tokių antraščių.
Antras ženklas – šaltinio trūkumas arba neaiškus šaltinis. Jei straipsnyje rašoma „mokslininkai sako” arba „ekspertai teigia”, bet nenurodoma, kokie mokslininkai ar ekspertai, tai turėtų kelti įtarimą. Patikima informacija visada nurodo konkrečius šaltinius, tyrimus, institucijas.
Trečias dalykas – gramatinės klaidos ir keistas stilius. Nors ir profesionalūs žurnalistai kartais padaro klaidų, didelis kiekis rašybos ar gramatikos klaidų dažnai rodo, kad turinys nebuvo profesionaliai parengtas. Tai ypač aktualu vertiems tekstams, kurie gali būti versti automatiškai.
Ketvirtasis ženklas – data ir kontekstas. Patikrinkite, kada informacija buvo paskelbta. Ar tai nauja informacija, ar sena naujiena, kuri dabar pateikiama kaip aktuali? Ar nuotrauka tikrai iš to įvykio, apie kurį kalbama?
Dar vienas svarbus aspektas – patikrinkite URL adresą. Dezinformacijos svetainės dažnai bando imituoti žinomų naujienų portalų adresus, bet su nedideliais skirtumais. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfii.lt” arba „delfi-naujienos.lt”.
Įrankiai ir metodai, kurie padės patikrinti informaciją
Laimei, neturime būti vieni šioje kovoje su dezinformacija. Yra daugybė įrankių ir metodų, kurie gali padėti patikrinti informaciją prieš ją dalijantis ar ja tikint.
Pradėkime nuo paprasčiausio – Google paieškos. Jei matote įdomią naujieną ar teiginį, tiesiog įveskite pagrindinius žodžius į Google. Jei tai tikra ir svarbi naujiena, greičiausiai apie ją rašys keli patikimi šaltiniai. Jei rasite tik vieną šaltinį arba tik abejotinos reputacijos svetaines – tai įspėjamasis signalas.
Nuotraukų tikrinimui galite naudoti atvirkštinę vaizdo paiešką. Google Images leidžia įkelti nuotrauką ir sužinoti, kur dar ji buvo naudota internete. Tai puikus būdas sužinoti, ar nuotrauka tikrai iš to įvykio, apie kurį teigiama, ar ji sena ir naudojama klaidingame kontekste.
Yra ir specializuotų faktų tikrinimo svetainių. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Šios svetainės profesionaliai tiria populiarias naujienas ir teiginius bei skelbia savo išvadas.
Socialiniuose tinkluose atkreipkite dėmesį į patikrinimo ženklelius. Facebook, Twitter (X) ir kitos platformos kartais pažymi įrašus, kurie gali būti klaidinantys arba kurie buvo patikrinti nepriklausomų faktų tikrintojų. Nors šios sistemos nėra tobulos, jos gali būti naudingos.
Dar vienas naudingas įrankis – „Who.is” tipo svetainės, kurios leidžia sužinoti, kas yra svetainės savininkas ir kada ji buvo sukurta. Jei naujienų svetainė buvo sukurta prieš kelias savaites, tai turėtų kelti klausimų dėl jos patikimumo.
Kaip elgtis su dezinformacija savo aplinkoje
Vienas iš sunkiausių dalykų – tai susidurti su dezinformacija, kurią platina mums artimi žmonės: šeimos nariai, draugai, kolegos. Kaip reaguoti, kai mama dalijasi akivaizdžiai netikra informacija Facebook’e arba draugas siuntinėja konspiracijų teorijas grupės pokalbyje?
Pirmiausia – išlaikykite ramybę ir nepuolę kritikuoti. Jei pradėsite agresyviai įrodinėti, kad kitas žmogus klysta, greičiausiai jis užsidarys ir dar labiau įsitvirtins savo pozicijoje. Tai žmogaus prigimtis – niekas nemėgsta būti pastatomas į kvailių padėtį.
Geriau užduokite klausimus. „Įdomu, iš kur šita informacija? Ar matei kitus šaltinius, kurie tai patvirtintų?” Klausimai skatina žmogų pačiam pagalvoti kritiškai, o ne jaustis puolamu. Kartais žmonės net patys supranta, kad informacija gali būti nepatikima, kai pradeda apie ją kalbėti.
Jei turite patikimos informacijos, pasidalinkite ja švelniai. „Aš radau šitą straipsnį iš [patikimo šaltinio], kuris šiek tiek kitaip paaiškina situaciją. Gal įdomu būtų pažiūrėti?” Tai ne konfrontacija, o papildoma informacija.
Svarbu suprasti, kad kartais žmonės dalijasi dezinformacija ne todėl, kad yra kvaili, o todėl, kad ji atitinka jų vertybes, baimes ar pasaulėžiūrą. Jei kas nors bijo dėl vakcinų saugumo, jis bus labiau linkęs tikėti ir dalintis negatyvia informacija apie vakcinas. Čia reikia empatijos ir supratimo, o ne paniekinimo.
Ir dar vienas svarbus dalykas – pripažinkite, kai patys klystate. Visi kartais patikime ir pasidalijame informacija, kuri vėliau pasirodo esanti netiksli. Jei tai nutinka, tiesiog pripažinkite klaidą ir ištaisykite ją. Tai rodo brandą ir skatina kitus elgtis panašiai.
Ką daryti, kai dezinformacija tampa pavojinga
Dauguma dezinformacijos yra tiesiog erzinanti ar klaidinanti, bet kartais ji gali tapti tikrai pavojinga. Kai dezinformacija skatina smurtą, kenkia sveikatai ar gali sukelti realią žalą, reikia imtis rimtesnių veiksmų.
Jei matote turinį, kuris skatina smurtą prieš tam tikrą grupę žmonių, praneškite apie jį platformos administratoriams. Visos pagrindinės socialinių tinklų platformos turi pranešimo funkcijas. Taip, kartais jų reakcija būna lėta ar neveiksminga, bet vis tiek verta pranešti.
Sveikatos dezinformacija yra ypač jautrė tema. Jei matote, kad kažkas platina pavojingus patarimus apie sveikatą (pavyzdžiui, ragina atsisakyti gyvybiškai svarbių vaistų ar siūlo pavojingus „gydymo” metodus), tai reikia ne tik pranešti platformai, bet ir, jei įmanoma, švelniai įspėti žmones, kurie gali tuo patikėti.
Kartais dezinformacija gali būti dalis platesnės koordinuotos kampanijos. Jei pastebite, kad ta pati informacija sklinda per daugybę paskyrų, kurios atrodo kaip botai ar netikros paskyros, tai gali būti organizuota dezinformacijos kampanija. Tokiais atvejais verta pranešti ne tik platformai, bet ir specializuotoms organizacijoms, kurios stebi tokią veiklą.
Kaip ugdyti savo ir artimųjų skaitmeninį raštingumą
Galiausiai, geriausia apsauga nuo dezinformacijos – tai švietimas. Kuo daugiau žmonių supranta, kaip veikia dezinformacija ir kaip ją atpažinti, tuo sunkiau jai plisti.
Pradėkite nuo savęs. Skirkite laiko savo skaitmeninių įgūdžių tobulinimui. Yra daugybė nemokamų kursų internete apie medijų raštingumą ir kritinį mąstymą. Pavyzdžiui, organizacijos kaip „News Literacy Project” ar „MediaWise” siūlo puikius išteklius.
Kalbėkite apie tai su savo vaikais ar jaunesniais šeimos nariais. Jaunoji karta praleidžia daug laiko internete, bet dažnai neturi įgūdžių kritiškai vertinti informacijos. Galite kartu žiūrėti naujienas ir diskutuoti apie tai, kaip atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos. Tai gali būti kaip žaidimas – „ar šita naujiena tikra ar netikra?”
Mokyklose ir bendruomenėse turėtų būti daugiau programų, skirtų skaitmeniniam raštingumui ugdyti. Jei esate mokytojas ar bendruomenės lyderis, galvokite, kaip galėtumėte integruoti šias temas į savo veiklą.
Dar vienas svarbus aspektas – būkite pavyzdžiu. Jei patys kruopščiai tikriname informaciją prieš ją dalindamiesi, klausiame šaltinių, pripažįstame klaidas – mes rodome kitiems, kaip tai turėtų būti daroma. Elgesys yra užkrečiamas, tiek geras, tiek blogas.
Kelias į sveikesnę informacinę aplinką prasideda nuo mūsų pačių
Grįžtant prie to, nuo ko pradėjome – dezinformacijos problema socialiniuose tinkluose yra sudėtinga ir daugialypė. Nėra vieno paprasto sprendimo, kuris ją išspręstų. Bet tai nereiškia, kad esame bejėgiai.
Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sveikesnės informacinės aplinkos kūrimo. Tai prasideda nuo paprastų dalykų: sustoti prieš dalindamiesi, pagalvoti, ar informacija tikra, patikrinti šaltinius, užduoti klausimus. Šie maži veiksmai, padaryti milijonų žmonių, gali turėti didžiulį poveikį.
Svarbu suprasti, kad kritinis mąstymas nereiškia cinizmo ar visko neigimo. Tai nereiškia, kad turime netikėti visomis naujienomis ar būti nuolat įtarūs. Tai tiesiog reiškia, kad turime būti sąmoningi informacijos vartotojai – žinoti, kaip vertinti informaciją, suprasti jos kontekstą ir šaltinius.
Taip pat nepamiršime, kad už dezinformacijos dažnai slypi tikri žmonės su tikrais jausmais ir rūpesčiais. Kartais žmonės tiki dezinformacija ne todėl, kad yra kvaili, o todėl, kad ji kalba apie jų baimes ar viltis. Todėl kovoje su dezinformacija reikia ne tik faktų, bet ir empatijos.
Technologijos ir socialiniai tinklai niekur nedingsta. Jie taps tik sudėtingesni, o dirbtinio intelekto vystymasis reikš, kad dezinformaciją kurti bus dar lengviau. Bet kartu vystosi ir įrankiai jai atpažinti, ir vis daugiau žmonių supranta šios problemos svarbą. Mūsų užduotis – būti žingeidžiais, kritiškais ir atsakingais informacijos vartotojais bei platintojais. Ir, svarbiausia, padėti kitiems išmokti to paties.
