Kodėl apie tai turėtume kalbėti dabar
Žinot, sėdžiu kavos parduotuvėje ir stebiu, kaip mažas berniukas garsiai verkia, nes mama neperka jam antrojo sausainio. Mama nervingai žvalgosi aplinkui, aiškiai jaučiasi nejaukiai dėl visų žvilgsnių, ir tiesiog sako: „Nustok verkti, gėda!” Ir va, būtent tokiais momentais suprantu, kodėl mums taip reikia kalbėti apie emocinį intelektą.
Mes gyvename laikais, kai visi kalba apie IQ, akademinius pasiekimus, kiek anksti vaikas išmoko skaityti ar skaičiuoti. Bet kažkaip nutylime tą faktą, kad suaugę žmonės, kurie puikiai moka matematiką, dažnai neturi supratimo, kaip valdyti savo pyktį ar kaip užjausti kitą žmogų. O tai, bičiuliai, yra problema.
Emocinis intelektas – tai ne kažkoks naujas madingos terapijos terminas. Tai gebėjimas atpažinti, suprasti ir valdyti savo emocijas bei gebėjimas atpažinti ir tinkamai reaguoti į kitų žmonių emocijas. Ir jei manote, kad tai kažkas, ko vaikas „natūraliai išmoks”, turiu jus nuvilti – dažniausiai neišmoks. Bent jau ne taip, kaip galėtų išmokti su jūsų pagalba.
Praktika nr. 1: Pavadinkite emociją vardu (ir tai darykite nuolat)
Tai skamba paprasta, bet pasitikėkite manimi – dauguma iš mūsų to nedaro. Mes sakome vaikui „nusiramink” arba „viskas gerai”, bet nesakome „matau, kad tu dabar jauti pyktį” arba „atrodo, kad tau liūdna”.
Štai kaip tai veikia praktiškai: jūsų trejetą metų vaikas bando sudėti puzzle ir nesiseka. Jis meta detales, raudona veido spalva, akys ašarotos. Jūsų pirmasis instinktas – pasakyti „nieko tokio, tai tik žaidimas” arba tiesiog padėti jam sudėti. Bet sustokite.
Vietoj to pasakykite: „Matau, kad tu labai susierzinęs. Kai nesiseka, mes jaučiame frustraciją. Tai normalu.” Boom. Ką tik padarėte? Davėte vaikui žodyną jo vidiniam pasauliui aprašyti. Jis dabar žino, kad tas nemalonus jausmas krūtinėje vadinasi „frustracija” ir kad jį jaučia visi žmonės.
Darykite tai nuosekliai su visomis emocijomis – džiaugsmu, nusivylimu, baime, susijaudinimu, pavydu. Taip, net su pavydu. Nepamirškite, kad emocijos nėra nei geros, nei blogos – jos tiesiog yra. Ir visi jas jaučia.
Praktika nr. 2: Būkite emociškai atviri patys (taip, net kai nepatogu)
Čia daugelis tėvų suklysta. Mes manome, kad turime būti „stiprūs” savo vaikams, kad negalime rodyti silpnumo. Bet žinot ką? Tai tik moko vaikus slėpti savo emocijas ir apsimesti, kad viskas gerai, net kai nėra.
Aš nekalbu apie tai, kad turėtumėte išlieti visas savo problemas ant penkiamečio. Bet galite būti autentiški. Jei jums liūdna, galite pasakyti: „Šiandien mama jaučiasi liūdna, nes mano draugė susirgo. Man reikia šiek tiek laiko pasijausti geriau.” Jei esate nusivylę darbu, galite pasakyti: „Tėtis šiandien nusivylęs, nes darbe nesisekė taip, kaip tikėjausi. Bet žinai ką? Rytoj bus nauja diena.”
Tai, ką jūs darot, yra neįtikėtinai svarbu – jūs rodote, kad:
- Suaugę žmonės taip pat turi emocijas
- Emocijas galima pripažinti ir apie jas kalbėti
- Emocijos praeina
- Galima jausti nemalonius jausmus ir vis tiek būti gerai
Ir dar vienas dalykas – jei susierzinote ant vaiko ir pernelyg smarkiai sureagavote, atsiprašykite. Taip, tikrai. „Atsiprašau, kad šaukiau. Buvau labai pavargusi ir pykau, bet tai nebuvo teisingas būdas su tavimi kalbėti.” Tai viena galingiausių pamokų, kurią galite duoti.
Praktika nr. 3: Leiskite vaikui jausti (net kai tai nepatogu jums)
Šita praktika man pačiai buvo sunkiausia. Nes kas nori matyti savo vaiką verkiantį? Kas nori, kad jų vaikas būtų piktas ar nusivylęs? Niekas. Bet štai problema – kai mes nuolat bandome „sutvarkyti” vaiko emocijas, mes iš tikrųjų sakome jam, kad jo jausmai yra problema, kurią reikia išspręsti.
Vaikas verkia, nes draugas nenori su juo žaisti? Jūsų darbas nėra iškart skambinti tam draugo mamai ir organizuoti žaidimo sueigą. Jūsų darbas – leisti jam pajusti tą nusivylimą ir liūdesį. Sėdėkite šalia. Pasakykite: „Suprantu, kad tau skauda. Norėjai žaisti su Tomu, o jis pasirinko kitą draugą. Tai tikrai liūdina.”
Nesistenkite iškart pagerinti situacijos. Nesistenkite nukreipti dėmesio. Tiesiog būkite ten. Tai vadinama „erdvės laikymui” – jūs suteikiate saugią vietą vaikui patirti savo emocijas, neteisdami ir nebandydami jų pakeisti.
Žinoma, yra riba. Jei vaikas yra pavojuje sau ar kitiems, turite įsikišti. Bet jei jis tiesiog verkia, nes jam liūdna? Leiskite verkti. Ašaros yra natūralus emocijų išleidimo būdas, ir tai yra sveika.
Praktika nr. 4: Mokykite problemų sprendimo, ne tik drausmės
Tradicinis tėvystės modelis dažnai atrodo taip: vaikas elgiasi blogai → vaikas nubaudžiamas → vaikas (teoriškai) išmoksta. Bet realybėje? Vaikas dažnai tiesiog išmoksta nebūti pagautam arba jaučiasi blogai dėl savęs, bet nežino, ką daryti kitaip.
Emociškai intelektualus požiūris atrodo kitaip. Jūsų vaikas pastūmė savo seserį. Vietoj to, kad tiesiog nubausti, sustokite ir paklauskite: „Kas atsitiko prieš tai, kai pastūmei seserį?” Galbūt ji paėmė jo žaislą. „Kaip tu jauteisi, kai ji paėmė tavo žaislą?” Piktas. „Taip, suprantu. Ir ką tu padarei su tuo pykčiu?” Pastūmiau ją.
Dabar ateina svarbiausia dalis: „Gerai, tai tu jauteisi piktas, ir tai normalu. Bet stumti nėra saugus būdas parodyti pyktį. Ką kitą galėtum padaryti kitą kartą?” Leiskite vaikui pačiam sugalvoti. Jei negali, pasiūlykite variantus: „Galėtum pasakyti žodžiais ‘Aš pykstu, grąžink mano žaislą’ arba galėtum ateiti pas mane pagalbos.”
Matote skirtumą? Jūs nemokote vaiko, kad pykti yra blogai. Mokote, kad yra geresnių būdų su tuo pykčiu elgtis. Ir tai yra emocinio intelekto esmė.
Praktika nr. 5: Žaiskite emocijų žaidimus
Vaikams geriausia mokytis žaidžiant, tai kodėl nepaversti emocinio intelekto mokymosi žaidimu? Yra tiek daug būdų tai padaryti, ir nė vienas iš jų nereikalauja jokių specialių priemonių.
„Emocijų atspėjimas” – žiūrite kartu multfilmą ar skaitote knygą ir sustojate ties įvairiomis scenomis. „Kaip tu manai, kaip dabar jaučiasi šis personažas? Kodėl?” Tai moko vaiko skaityti emocijas kituose žmonėse, o tai yra empatijos pagrindas.
„Veidų žaidimas” – darote įvairius veidus ir vaikas turi atspėti emociją. Paskui keičiatės. Tai juokinga ir kartu mokoma.
„Kas būtų, jei…” scenarijai – „Kas būtų, jei tavo draugas nenorėtų dalintis žaislais? Kaip tu jaustumeis? Ką galėtum padaryti?” Tai parengia vaiką realių situacijų sprendimui.
Mano asmeninis favoritas – „Emocijų termometras”. Nupiešiate termometrą nuo 1 iki 10 ir klausinėjate vaiko įvairiose situacijose: „Koks tavo pykčio lygis dabar?” Tai padeda vaikui ne tik atpažinti emociją, bet ir įvertinti jos intensyvumą. Ir tai neįtikėtinai naudinga vėliau, kai jie mokosi valdyti savo reakcijas.
Praktika nr. 6: Sukurkite emociškai saugią aplinką namuose
Tai ne apie tai, kad jūsų namai turi būti nuolat ramus oazė be jokių konfliktų. Tai nerealu ir net nenaudinga – vaikai turi matyti, kaip žmonės sveikai konfliktuoja ir išsprendžia nesutarimus.
Emociškai saugi aplinka reiškia, kad vaikas žino: nesvarbu, ką jis jaučia, jis gali apie tai pasakyti, ir jo neišjuoks, nenubaus už jausmus (nors gali būti pasekmių už elgesį), ir juo pasirūpins.
Praktiškai tai reiškia keletą dalykų:
Nuoseklumas. Jei šiandien leisti vaikui išreikšti pyktį, o rytoj šaukiate ant jo už tą patį dalyką, vaikas nesijaus saugiai. Jis nežinos, ko tikėtis.
Klausymasis be teisimo. Kai vaikas jums kažką pasakoja, ypač apie savo jausmus, jūsų pirmasis atsakas neturėtų būti kritika ar patarimai (nebent jis jų prašo). Pirmiausia tiesiog išklausykite. „Mmm”, „suprantu”, „papasakok daugiau” – šie paprasti žodžiai daro stebuklus.
Fizinis prieinamumas. Kai vaikas ateina pas jus su emocine problema, kiek įmanoma, sustokite ir skirkite jam dėmesį. Taip, žinau, kad turite šimtą dalykų atlikti. Bet jei nuolat sakote „vėliau”, vaikas išmoksta, kad jo emocijos nėra prioritetas.
Praktika nr. 7: Mokykite empatiją per pavyzdį ir praktiką
Empatija – tai gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus. Ir tai, bičiuliai, yra viena svarbiausių emocinio intelekto dalių. Bet empatija nėra įgimta – ji yra mokoma.
Pradėkite nuo paprastų dalykų. Matote benamį gatvėje? Vietoj to, kad ignoruotumėte ar pasakytumėte vaikui nežiūrėti, pasakykite: „Matai tą žmogų? Jam tikriausiai šalta ir liūdna, kad neturi namų. Kaip tu manai, kaip jis jaučiasi?”
Jūsų vaikas susipyko su draugu? Paklauskite ne tik „ką jis tau padarė”, bet ir „kaip tu manai, kodėl jis taip pasielgė? Kaip jis galėjo jaustis?”
Vienas iš geriausių būdų mokyti empatiją – savanorystė kartu. Nereikia nieko didelio. Gal padėti kaimynei senolei nunešti pirkinius. Gal padaryti atvirukus vienišiems senjorams. Gal padėti prižiūrėti gyvūnų prieglaudoje. Kai vaikas mato kitų žmonių (ar gyvūnų) sunkumus ir gali kažką padaryti, kad padėtų, empatiją ne tik supranta teoriškai, bet ir jaučia praktiškai.
Ir dar vienas svarbus dalykas – mokykite vaiko empatiją sau pačiam. Taip, sau. Kai jis suklysta ar nesiseka, vietoj to, kad leistumėte jam save barti („aš toks kvailas!”), mokykite kalbėti su savimi maloniai: „Padariau klaidą, bet tai normalu. Visi klysta. Kitą kartą padarysiu geriau.”
Kai visa tai susideda į vieną paveikslą
Žinot, kas įdomiausia? Kai pradedi praktikuoti šias septynias praktikas, pradedi pastebėti pokyčius ne tik savo vaikuose, bet ir savyje. Nes dažnai mes patys neturime to emocinio intelekto, kurio norime išmokyti savo vaikus. Mes patys nežinome, kaip tinkamai valdyti savo emocijas, nes mūsų niekas to nemokė.
Tai nėra tobulybės siekimas. Bus dienų, kai šauksite. Bus dienų, kai pasakysite „nustok verkti” vietoj to, kad užjaustumėte. Bus dienų, kai tiesiog neturėsite energijos būti tuo emociškai išmanančiu tėvu, kuriuo norite būti. Ir tai visiškai normalu.
Svarbu ne tai, kad darytumėte viską tobulai. Svarbu, kad darytumėte pastangas. Kad po to, kai susierzinote ir sureagavote ne taip, kaip norėjote, grįžtumėte ir atsiprašytumėte. Kad pamažu, diena po dienos, kurtumėte tą emocinio intelekto pagrindą.
Ir rezultatai? Jie gali būti nematomi iš karto. Jūs neišvysite „A+” pažymio už emocijų valdymą. Bet vieną dieną pastebėsite, kaip jūsų vaikas, vietoj to, kad smogė broliui, pasakė: „Aš labai pykstu ant tavęs dabar, man reikia eiti į savo kambarį.” Arba kaip jis priėjo prie verkiančio draugo ir paklausė: „Ar tu gerai? Ar galiu kuo nors padėti?”
Ir tuomet suprasite – tai veikia. Jūs auginate žmogų, kuris ne tik supranta matematiką ar moka skaityti, bet ir supranta save ir kitus žmones. Žmogų, kuris galės turėti sveikus santykius, spręsti konfliktus konstruktyviai, ir gyventi emociškai sveikesnį gyvenimą.
O tai, draugai, yra kažkas, ko tikrai nemoko darželyje. Bet jūs galite. Ir dabar jūs žinote, kaip.
