Ekranas kaip veidrodis, kuris meluoja
Yra kažkas keisto tame, kaip ryte, dar nepravėręs akių iki galo, pirmas daiktas, kurį padarai – paimi telefoną. Ir ekranas tau iškart parodo pasaulį. Tik ne visą – tik tą jo gabalą, kurį kažkas nusprendė, kad tau reikia matyti. Algoritmas, tas nematomasis redaktorius, jau seniai nusprendė, kas esi, ko nori, ko bijai, ir atitinkamai sulipdė tavo rytą iš naujienų, komentarų, įžvalgų. Tu manai, kad skaitai pasaulį. Iš tikrųjų skaitai save – tik atspindėtą, sustiprintą, šiek tiek iškraipytą.
Tai ne sąmokslo teorija. Tai tiesiog matematika, paversta įpročiu.
Kaip veikia tas nematomasis redaktorius
Rekomendacijų sistemos – tiek „Facebook”, tiek „YouTube”, tiek naujienų agregatoriuose – yra sukurtos vienu tikslu: kad kuo ilgiau liktum. Ne kad taptum informuotesnis. Ne kad suprastum pasaulį geriau. Kad nesitrauktum nuo ekrano. O žmogus ilgiausiai skaito tai, kas jį jaudina – pykdo, baugina, žavi, šokiruoja. Taip neutrali technologinė logika virsta emociniu filtru.
Ilgainiui susiformuoja tai, ką mokslininkai vadina filter bubble – informacinis burbulas, kuriame tavo įsitikinimai nuolat atsimuša atgal į tave kaip aidas. Skaitei vieną straipsnį apie skiepų žalą? Sistema tau parodys dar dešimt. Paspaudei širdutę po politiko nuotrauka? Rytoj jo veidas vėl bus tavo ekrane. Algoritmas neturi nuomonės – jis tik seka, kas tave laiko prie ekrano, ir duoda daugiau to paties.
Problema ne ta, kad gauni per daug informacijos. Problema ta, kad gauni per mažai jos įvairovės.
Pasaulėžiūra, sukonstruota be mūsų žinios
Žmonės mėgsta galvoti, kad jie patys renkasi, ką skaityti. Ir formaliai – taip. Niekas nelaiko ginklo prie smilkinio. Bet pasirinkimas iš anksto suformuoto meniu nėra laisvas pasirinkimas – tai iliuzija laisvės, kuri yra galbūt net pavojingesnė už atvirą cenzūrą, nes jos nesimato.
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurių naujienų srautai yra stipriai personalizuoti, labiau poliarizuojasi politiškai, sunkiau priima alternatyvias perspektyvas ir dažniau tiki dezinformacija – ne todėl, kad yra kvailesnni, o todėl, kad jų informacinė aplinka tiesiog nesuteikia pagrindo abejoti. Kai visi, kuriuos seki, galvoja vienodai, pradedi manyti, kad taip galvoja visi.
Tai yra subtili, lėta pasaulėžiūros erozija. Ne revoliucija – evoliucija. Dieną po dienos, straipsnis po straipsnio, tavo supratimas apie tai, kas normalu, kas tiesa, kas pavojinga – formuojamas ne tavo patirties, o kažkieno serverio sprendimų.
Ar galima ištrūkti iš savo paties atspindžio
Teoriškai – taip. Praktiškai – tai reikalauja sąmoningo pastangų, kurios prieštarauja visam skaitmeninės aplinkos dizainui. Galima sekti žmones, su kuriais nesutinki. Galima sąmoningai ieškoti šaltinių, kurie tave erzina. Galima kartais tiesiog uždaryti telefoną ir paskaityti laikraštį – net ir popierinį, net ir nuobodų.
Bet svarbiau nei konkretūs veiksmai – suvokimas. Žinojimas, kad tavo naujienų srautas nėra pasaulio atspindys, o tik vienas iš begalės galimų jo variantų. Kad emocija, kurią jauti skaitydamas, gali būti ne natūrali reakcija į faktus, o algoritmiškai optimizuotas produktas.
Tai, kas lieka, kai ekranas užgęsta
Galbūt svarbiausia, ką galima pasakyti apie algoritmų diktuojamas naujienas – tai ne technologinis klausimas. Tai klausimas apie tai, kas esame, kai niekas mūsų nežiūri, kai ekranas užgęsta ir lieka tik mes patys su savo mintimis. Ar tos mintys tikrai mūsų? Ar jos tik sudėliotos iš tūkstančio mažų stumtelėjimų, kurių net nepastebėjome?
Informacinė aplinka visada formavo žmones – tai nėra nauja. Nauja tai, kad dabar ji formuoja kiekvieną atskirai, individualiai, nepaprastai tiksliai, ir daro tai taip sklandžiai, kad jaučiasi kaip laisvė. Ir galbūt pirmasis žingsnis – ne išmesti telefoną, ne atsisakyti interneto – o tiesiog kartais sustoti ir paklausti: ar šią nuomonę aš pasirinkau, ar ji buvo man parinkta?
Skirtumas tarp šių dviejų dalykų yra mažas. Bet jis yra viskas.
