Žiniasklaida nėra neutrali – ir tai nėra sąmokslo teorija
Prieš keletą metų vienas žurnalistikos profesorius man pasakė paprastą dalyką: „Kiekvienas redaktorius, rinkdamasis, kurią naujieną dėti į pirmą puslapį, jau priima politinį sprendimą.” Tada tai skambėjo kaip perdėjimas. Dabar suprantu, kad tai buvo tiesiog faktas.
Lietuvos žiniasklaidos erdvė nėra bloga ar ypatinga – ji tiesiog veikia pagal tuos pačius dėsnius kaip ir visur kitur. Tačiau būtent todėl, kad mes ją laikome „sava” ir „artima”, esame mažiau atsargūs. Pasitikime labiau. Kritikuojame rečiau. O tai – ideali dirva manipuliacijai.
1. Dienotvarkės formavimas: kas svarbu, sprendžia ne tu
Pirmoji ir bene galingiausia technika vadinama agenda-setting – dienotvarkės formavimas. Žiniasklaida negali priversti tavęs galvoti tam tikru būdu, bet ji puikiai sugeba nuspręsti, apie ką tu galvosi.
Kai per savaitę visi pagrindiniai Lietuvos portalai vienu metu pradeda rašyti apie tą pačią temą – tarkime, emigraciją, pensijų reformą ar kokį politiką – tai retai būna atsitiktinumas. Tai yra pasirinkimas. O kiekvienam pasirinkimui „apie ką rašyti” egzistuoja ir pasirinkimas „apie ką nerašyti”.
2. Rėminimas: tas pats faktas, visiškai skirtinga prasmė
Įsivaizduok du antraštės variantus apie tą patį įvykį:
- „Vyriausybė skyrė 10 milijonų eurų švietimui”
- „Švietimui skirta tik 10 milijonų – ekspertai nusivylę”
Abu sakiniai gali būti faktiškai teisingi. Tačiau pirmasis kuria teigiamą įspūdį, antrasis – neigiamą. Tai ir yra framing, arba rėminimas. Lietuviškuose portaluose šią techniką pamatysi kasdien – ypač politinėse naujienose, kur redakcijos simpatijos dažnai yra gana aiškios.
3. Šaltinių hierarchija: kieno balsas girdimas dažniau
Atkreipk dėmesį, kas cituojamas straipsniuose. Ekspertai iš tų pačių trijų think-tankų. Tie patys politikos komentatoriai. Ta pati dešimtis „nuolatinių” veido žmonių, kurie komentuoja viską – nuo ekonomikos iki užsienio politikos.
Tai nėra sąmokslas – tai paprasčiausiai patogumas. Žurnalistai dirba greitai, jie turi patikimų kontaktų sąrašą ir naudojasi juo. Problema ta, kad šie „patikimi šaltiniai” dažnai atstovauja labai siaurą visuomenės dalį ir labai konkrečias ideologines pozicijas. Kiti balsai – ūkininkai, darbininkai, mažų miestelių gyventojai – lieka paraštėse.
4. Emocinis pakrovimas: kai faktai nustumiami į antrą planą
Lietuviška žiniasklaida, kaip ir visur pasaulyje, išmoko vieną paprastą tiesą: emocijos parduoda geriau nei faktai. Todėl naujienų antraštės vis dažniau atrodo taip: „Šokiruojantis sprendimas”, „Skandalas”, „Tai, ko niekas nesitikėjo”.
Kai tu atsidarai straipsnį jau emociškai įkrautas – susijaudinęs, supykęs ar išsigandęs – tavo kritinis mąstymas automatiškai susilpnėja. Tu mažiau tikrini faktus. Mažiau klausi „o iš kur tai žinoma?”. Tiesiog reaguoji. Ir tai yra labai naudinga tiems, kurie nori, kad reaguotum būtent taip.
5. Tylėjimo spiralė: kai viena nuomonė tampa „normalia”
Sociologė Elisabeth Noelle-Neumann aprašė reiškinį, kurį pavadino tylos spirale: žmonės linkę tylėti, kai jaučia, kad jų nuomonė yra mažumos pozicija. Žiniasklaida šį mechanizmą gali aktyviai išnaudoti.
Kai tam tikra pozicija nuolat vaizduojama kaip „ekspertų nuomonė”, „visuomenės sutarimas” ar „akivaizdžiai teisinga”, alternatyvios nuomonės automatiškai marginalizuojamos – net jei jas iš tikrųjų palaiko didelė dalis žmonių. Lietuva tai puikiai matė diskusijose apie šeimos sampratą, emigraciją ar net COVID politiką.
6. Pseudobalansas: kai „abi pusės” nėra lygiavertės
Kartais žiniasklaida daro priešingai – demonstruoja tariamą objektyvumą, pateikdama „abi puses”. Bet čia slypi subtili manipuliacija: ne visos pozicijos yra vienodai pagrįstos, ir jų sulyginimai gali klaidinti.
Pavyzdžiui, jei klimato kaitos straipsnyje vienas mokslininkas su dešimtimis tyrimų pastatomas prieš vieną skeptiką – tai nėra balansas. Tai yra iškraipymas. Tas pats principas veikia ir politinėse diskusijose, kur marginalios pozicijos kartais gauna neproporcingai daug erdvės – dažniausiai dėl to, kad jos generuoja daugiau klikų ir reakcijų.
7. Pakartojimas kaip tiesos kūrimas
Psichologijoje yra žinomas iliuzinio tiesos efektas: kuo dažniau girdime teiginį, tuo labiau linkę jį laikyti tiesingu – net jei jis niekada nebuvo įrodytas. Žiniasklaida šį efektą naudoja nuolat, galbūt ne visada sąmoningai.
Kai tas pats naratyvas – tarkime, „Lietuva yra viena korumpuočiausių ES šalių” arba „lietuviai patys kalti dėl emigracijos” – kartojamas dešimtis kartų per metus skirtinguose šaltiniuose, jis tampa savaime suprantama tiesa. Net jei statistika rodo ką kita.
Kaip gyventi su žiniasklaida, bet ne jos valdymui
Visa tai nereiškia, kad reikia nustoti skaityti naujienas ar tapti paranoiku, kuris niekuo nepasitiki. Žiniasklaida atlieka svarbią funkciją, o daugelis Lietuvos žurnalistų dirba sąžiningai ir profesionaliai.
Tačiau yra keletas paprastų įpročių, kurie tikrai padeda. Skaityk kelis šaltinius – ne tik tuos, kurie patvirtina tai, ką jau manai. Klausk, kas cituojamas ir kodėl būtent jis. Atkreipk dėmesį į antraštes – ar jos tiksliai atspindi straipsnio turinį? Ieškok to, kas nepasakyta – kartais svarbiausia informacija yra ta, kurios trūksta.
Galiausiai – ir tai svarbiausia – suprask, kad informacijos vartojimas yra įgūdis, kurį galima lavinti. Žiniasklaida formuoja nuomones ne todėl, kad žmonės yra kvaili, o todėl, kad niekas mūsų nemoko kritiškai skaityti naujienų. Bet tai galima išmokti. Ir tai – vienas naudingiausių dalykų, ką gali padaryti sau šiandien.
