Mes visi manome, kad esame atsparūs propagandai
Tai klasikinis kognityvinis šališkumas – kiekvienas įsitikinęs, kad jis skaito naujienas kritiškai, o kaimynas – ne. Tačiau Lietuvos žiniasklaidos ekosistema nėra kokia nors neutrali informacijos perdavimo priemonė. Ji turi savininkus, reklamuotojus, politinius ryšius ir redakcines tradicijas, kurios formuoja ne tik tai, ką tu skaitai, bet ir kaip tu apie tai galvoji. Ir tai vyksta tyliai, elegantiškai, beveik nepastebimai.
1. Dienotvarkės nustatymas – kas svarbu, sprendžia ne tu
Kai Delfi, 15min ar LRT tą pačią dieną visi vienu metu pradeda kalbėti apie tą patį klausimą, tai nėra sutapimas. Dienotvarkės formavimas – tai viena galingiausių manipuliavimo formų, nes ji nekalba tau, ką galvoti. Ji pasako, apie ką galvoti. Jei savaitę visi portalai plaka vieną politiką, o kito skandalą ignoruoja – tai jau yra redakcinis sprendimas, kuris turi pasekmių. Klausk savęs: kas šiandien nepateko į naujienas?
2. Šaltinių hierarchija arba „ekspertų” monopolis
Lietuvos žiniasklaidoje yra maždaug dvidešimt žmonių, kurie vadinami ekspertais absoliučiai visais klausimais. Tie patys veidai, tos pačios institucijos, tos pačios nuomonės. Kai ekonomikos komentarui kviečiamas tas pats Vilniaus universiteto profesorius dešimtą kartą per mėnesį, o alternatyvios perspektyvos ignoruojamos – tai nėra žurnalistika. Tai yra nuomonių kartelis, kuris sukuria iliuziją, kad diskusija vyksta, nors iš tikrųjų ji jau baigta.
3. Emocinis kadravimas – faktai tie patys, jausmas skirtingas
Pabandyk palyginti, kaip skirtingi portalai aprašo tą patį įvykį. Faktai dažnai identiški, tačiau vienas straipsnis sukelia nerimą, kitas – pasipiktinimą, trečias – viltį. Tai pasiekiama per antraščių toną, nuotraukų pasirinkimą, citatų selekciją ir net sakinių ilgį. Tai ne sąmokslas – tai profesionalus redagavimas, kuris visada atspindi kažkieno vertybines nuostatas.
4. Tylus ignoravimas – cenzūra be draudimų
Lietuvoje niekas nedraudžia rašyti apie stambių reklamuotojų skandalus, tačiau kažkodėl tokių straipsnių beveik nėra. Niekas nedraudžia kritikuoti žiniasklaidos savininkų verslo interesų, bet redakcijos tuo neužsiima. Tai vadinama savicenzūra, ir ji veikia daug efektyviau nei bet koks oficialus draudimas, nes palieka žurnalistams jausmą, kad jie laisvi.
5. Pseudo-balansas arba „abiejų pusių” triukas
Kai žurnalistas pateikia „abi puses” – klimato mokslininką ir klimato skeptiką – jis sukuria klaidingą simetriją. Lietuvos žiniasklaidoje šis metodas naudojamas selektyviai: vienais klausimais balansas yra šventas, kitais – visiškai pamirštamas. Balansas nėra neutralumas. Kartais jis yra manipuliacija pati savaime.
6. Skubos kultūra kaip intelektualinis narkotikas
Naujienų portalai gyvena iš paspaudimų, o paspaudimai generuojami per emocijas ir skubą. Kai Delfi rašo „SKUBIAI” arba „BREAKING” – tai ne informacija, tai dopamino injekcija. Ši skubos kultūra verčia tave reaguoti prieš galvojant, dalintis prieš tikrinant, piktintis prieš suprantant kontekstą. Ir tai yra verslo modelis, ne žurnalistikos principas.
7. Normalizavimas per pakartojimą
Kai ta pati naratyvo linija kartojama pakankamai ilgai ir pakankamai daug skirtingų šaltinių – ji tampa „sveiku protu”. Prieš dešimt metų tam tikros politinės pozicijos Lietuvoje atrodė marginalios. Dabar jos yra pagrindinė srovė. Tai ne visuomenės nuomonės evoliucija – tai sistemingo kartojimo rezultatas, kuris palaipsniui perkelia tai, kas laikoma „normalu”.
Ką daryti su šia nepatogią tiesa
Nėra jokios „geros” žiniasklaidos, kurią galėtum skaityti ir jaustis saugus. Visi šaltiniai turi šališkumą – klausimas tik, ar tu jį matai. Lietuvos žiniasklaidos problema nėra ta, kad ji yra bloga ar sąmoningai meluoja. Problema yra ta, kad ji yra sisteminė – struktūriškai priklausoma nuo reklamuotojų, politinių simpatijų ir auditorijos emocijų. Tai reiškia, kad net ir geranoriški žurnalistai dirba sistemoje, kuri juos formuoja.
Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti – skaityti daugiau šaltinių, klausinėti, kas finansuoja, kas ignoruojama, ir kas gauna balsą. Ne todėl, kad taptum ciniku, kuris niekuo netiki. O todėl, kad taptum žmogumi, kuris galvoja prieš dalindamasis.
